2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, gerbiami Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, jų artimieji, visi čia susirinkusieji!
Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną ir prisimename 1941 m. prasidėjusius trėmimus – vieną juodžiausių mūsų istorijos laikotarpių. Keista sakyti – prisimename, nes nei aš, nei čia esantys jauni žmonės, kurie šiemet išvyks į ekspediciją, tuose įvykiuose nedalyvavo. Teoriškai mes to prisiminti negalime, bet realiame gyvenime viskas yra truputį kitaip.
Teoriškai prieš keturiolika metų projektą „Misija Sibiras“ turėjo kurti istorikai, turintys daktaro laipsnius, ekspertai, profesionalūs žygeiviai, bet jį sukūrė paprasti jauni žmonės ir kūrė iš širdies. Nes tuo metu jaunam žmogui reikėjo būtent tokio istorijos vadovėlio. Ne to, kuriame užrašyti vien skaičiai, papunkčiui išvardyti faktai ar sužymėti tremties taškai žemėlapyje. O to, kurį sukurti galima pačiam savomis rankomis prisilietus prie istorijos.
Šiandien į ekspedicijas yra išvykę jau daugiau nei 250 jaunų žmonių, o prie projekto prisilietė šimtai tūkstančių. Tai bandomųjų žygių dalyviai, moksleiviai, kuriems pasakojame apie tremtį mokyklose, mūsų draugai ir, žinoma, jūs, tremtiniai. Jūs, kurie esate šio projekto pamatas ir stiprybė. Visi šie žmonės projektą kuria ne iš vadovėlio, o iš širdies.
Mes niekada nemokėme ir nemokysime jaunų žmonių, kaip reikia suprasti ir jausti istoriją. Nes teisingo būdo tam tiesiog nėra. Man regis, jog visai nesvarbu, kad pastačius kryžių Sibire himnu mums tampa ne Tautiška giesmė, o kelios eilutės iš tremties dainų. Nesvarbu, jog Lietuvos simboliu kartais mums ten, Sibire, yra ne Vytis, o sauja gintarų, kuriuos paliekame žemėje, iš kurios tūkstančiai tautiečių taip ir nesugrįžo. Svarbiau yra tai, kas tuo metu vyksta jaunų žmonių viduje. Net vietą kryžiams statyti ekspedicijos dalyviai pasirenka patys. Ir, patikėkite, jie niekada nesuklysta, nes remiasi ne vien faktais ar statistika. Remiasi tuo, kas yra širdyje.
Juk lygiai taip pat elgdavosi ir patys tremtiniai. Nebuvo taisyklių, kaip saugoti lietuvybę už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų. Taisykles padiktuodavo emocijos. Turbūt dėl to ir girdime, kad saują lietuviškos žemės pasiimti į traukinio vagoną būdavo svarbiau nei šiltesnius drabužius, o pasigaminti rožančių iš duonos buvo labiau reikalinga nei šią duoną suvalgyti.
Šiemet „Misija Sibiras 19“ komanda iškeliaus į Krasnojarską arba Kazachstaną, ir tol, kol juos ves ne vadovėliniai skaičiai, ne tas pilietiškumas, kuris aprašytas žodynuose, o tas, kuris juos atvedė iki galutinės ekspedicijos komandos – aš galiu užtikrinti – savo misiją jie atliks.
Sakome, jog užaugo nauja Nepriklausomybės karta, bet kartu dažnai girdime klausimus, kada išsigydysime istorijos randus ir kada ateis nauja karta, kurios genuose nebebus užkoduota tautos tragedija. Ši karta jau atėjo. Tai karta, kuri atviromis ir plačiomis akimis žvelgia į skaudžią istoriją ir negalvoja, ar tragedija jų genuose yra užkoduota, ar ne. Tai karta, kuri iš gyvųjų istorijos liudininkų perima ne gedulą, o viltį.
Prieš „Misija Sibiras“ ekspedicijas susitinkame su daugybe tremtinių bei politinių kalinių ir kiekvieną kartą stebimės, kokie šie žmonės yra pozityvūs. Šie žmonės mums pasakoja ne apie badą, šaltį ar kančias, o apie dainas, kurias dainuodavo tremtyje, ar nesugriaunamą lietuvių tautos vienybę. Iš čia prisimindami gedulą mes atsinešame viltį.
Iš vilties išsaugoti ir sugrąžinti kuo daugiau vardų ir likimų į mūsų istoriją gimė ir atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Jau po poros valandų net 12-oje Lietuvos miestų pradėsime skaityti tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes ir likimus. Darysime tai visą parą, per naktį, švintant, tol, kol bus ištartas paskutinis vardas ir likimas, esantis skaitymų knygose. Ištarsime daugiau nei 100 000 vardų ir likimų, o skaitymai šiemet pirmą kartą persikėlė už Atlanto. Prie akcijos prisijungė pasaulio lietuviai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vardai bus skaitomi Vašingtone. Ši akcija yra gražiausias pavyzdys, jog tėvynė yra ne ten, kur kojos, o ten, kur širdis, kad mūsų istorija mus jungia visame pasaulyje. Dalyvaukime šioje akcijoje, parsineškime tą vienybę namo ir turėkime su savimi kiekvieną dieną.
Išleiskime savo Tėvynę iš ministerijų ir departamentų, nukelkime ją nuo paminklų, nustokime ją girdėti tik nudailintose, bet ne visada nuoširdžiose kalbose. Laikykime savo Tėvynę šalia kiekvieną dieną – nesvarbu, ar leidžiamės į ekspediciją, kur nuveiksime reikšmingus darbus, ar sėdame prie savo kasdienio darbo stalo. O tada visus darbus – tiek didelius, tiek mažus – dirbti bus kur kas paprasčiau. Tada mūsų ateities Lietuva bus grįsta tikėjimu, jog tiesa ir teisingumas nugali.
Norisi tik dar kartą pakartoti: mes nematėme nei 1941 m. prasidėjusių tremčių, nei kelis dešimtmečius besitęsusių sovietų represijų, bet mes prisimename. Ne protu, o širdimi. Mes kuriame ateitį mūsų istorijai. Ir tol, kol kursime ją vadovaudamiesi ne vien taisyklėmis ir įstatymais, bet ir savo emocijomis, būsime stiprūs ir vieningi.
Ačiū!