2020 m. balandžio 2 d. pranešimas žiniasklaidai
Startas nebuvo lengvas. Iškart atsivėrė kelios didžiausios bėdos: ir logistinės, ir turinio. Jos paskatino diskusiją apie galimą išankstinį mokslo metų užbaigimą. Ar tam pritarčiau? Ne. Nors tikrai žinau, kaip nelengva mokytojams, kaip neįprasta vaikams ir kaip sunku tėvams. Dalintis įranga, internetu, darbo vietomis ir valandomis. Kai visa šeima namuose, bet turi dirbti. Tačiau nuotolinis mokymasis vyksta. Ir jis kuria iki šiol nematytas galimybes. Pavyzdžiui – sprendimą mažiausioms regionų mokykloms.
Šiandien nejučia tapome skaitmeninės revoliucijos liudininkais ir dalyviais. Taip, švietimo skaitmenizacija neideali: su klaidomis ir ant perkrovos ribos vėl pastatytais mokytojais; su spragomis ten, kur nėra kompiuterių ir interneto. Bet per kelias savaites padarysime gal net daugiau nei dešimtmetį trukusi šviesolaidinio interneto programa.
Mokytojai iš esmės susidorojo su skaitmeniniu iššūkiu. Jau šiandien matome, kad rastos paprastos išeitys, kaip apeiti stringančias bendrojo ugdymo sistemas. Tikiu, po mėnesio būsime pažengę tiek, kiek įprastomis sąlygomis ir per pusmetį nepajėgtume. Išbandymas mūšiu visada sunkiausias, bet ir moko jis greičiausiai.
Be abejo, lieka problemos, kurių taip greitai neišspręsi. Viena iš jų – kompiuteriai jų neturintiems vaikams. Švietimo ministras vakar Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje sakė, kad įranga vis dar pakeliui ir tiek užtruks ją pargabenti į Lietuvą, o vėliau – ir į rajonus. Tai suprantama. Tikiuosi, nebus keistų biurokratinių trukdžių. Kurių, deja, vis dar matome medicinos sektoriuje.
Žengę šį žingsnį mes sukuriame ir naujas galimybes regionams. Miesteliams ir kaimams, kurių mokyklos jau antrą dešimtmetį yra nesibaigiančių ginčų objektas. Juk parūpinus įrangą 35 tūkstančiams mokinių, atsiranda galimybė formuoti nuotolinio mokymosi klases kiekviename kaime, kuriame yra Europos Sąjungos lėšomis puikiai įrengti bendruomenių namai su internetu. O tokių yra tikrai daug. Ir jie kur kas praktiškesni ir patogesni nei senos ir pustuštės mokyklos.
Įsivaizduokite, po kelis vaikus iš kiekvieno kaimo jungiasi į virtualią klasę ir štai, jų gali jau būti 15–20. O juos mokyti gali labai geras specialistas iš bet kurios Lietuvos mokyklos. Iš bet kurio pasaulio krašto, tiesą sakant! Skamba utopiškai? Šiandien – galbūt. Bet kaip per 2019-ųjų Kalėdas būtų skambėjusi mintis, kad visa Lietuva vos po kelių mėnesių mokysis nuotoliniu būdu?
Šią savaitę švietimo sistemoje žengtas „skaitmeninis“ žingsnis gali tapti puikia įžanga į programą „planšetiniai kompiuteriai pradinukams“. Taip, tai nepigu. Aprūpinti 25–30 tūkstančių vaikų planšetiniais kompiuteriais kainuoja daug. Tačiau ir tokią programą siūlau pradėti ne šiemet ir ne 2021-aisiais. Tai turėtume daryti, kai išeisime iš tų išbandymų, kuriuos mums paruošė virusas. Tačiau tai logiškas žingsnis, kurį jau senokai žengė tokios šalys kaip Norvegija.
Šiandien visi esame labai sudėtingose pratybose. Tačiau jos ne tik užgrūdina, bet ir sukuria naujas galimybes, priverčia mus būti išmaniais. Pasinaudokime tuo, perkelkime priešinantį mokyklų tinklų optimizavimo klausimą į virtualią erdvę.