Seimo Pirmininko prof. Viktoro Pranckiečio kalba Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje, skirtoje Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti

2020 birželio 14 d., Nepriklausomybės aikštė

  

Jei žaliuojančiam medžiui nuskintume žiedus ir nulaužytume jo šakas, medis žūtų. Prieš aštuoniasdešimt metų, Lietuvos medis žydėjo, bet neteisėta teisė ir teisėtvarka, kilusi iš Molotovo-Ribentropo pakto mūsų tautos žiedą ėmė naikinti, žeminti, purvinti. Be tautos žiedo ir šakų, neliko nacionalinio saugumo, užvaldyta buvo valstybė, Lietuvos medis turėjo nudžiūti.

Turėjo nudžiūti, tačiau… „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad Tu – šventovė. Todėl, kad Tu – Tėvynė.“ Šiandien mes turime Lietuvos Respublikos pilietybę, turime savo valstybę Lietuvą, ją puoselėjame, didžiuojamės ja, ir nebeleidžiame „laužyti“. Šiemet minime iškilmingas ir prasmingas sukaktis. Praėjo šimtmetis nuo pirmųjų, visų piliečių lygiomis teisėmis, rinkimų į Steigiamąjį Seimą, kuris paskelbė Lietuvos Respubliką. Praėjo trys dešimtmečiai nuo tada, kai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė.

Deputatai, susirinkę įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybės 1920-ųjų metų pavasarį – 1940-aisiais tapo Lietuvą okupavusio režimo aukomis. Daug jų, kartu su Lietuvos šviesuomene pasitiko atšiaurų likimą tremtyje ir net mirtį už savo tautą, už laisvą žodį, už demokratiją.

Steigiamojo Seimo pirmininkas, Prezidentas Aleksandras Stulginskis taip pat tapo politiniu Gulago numeriu. Ir daug tokių, labai daug, kurie matė 1918-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, 1920-ųjų Steigiamojo Seimo rinkimus ir lėmę tarpukario Lietuvos žydėjimą, buvo ištremti kuo toliau nuo Tėvynės. Tyloje šiandien skaitome ir prisimename 300 tūkstančių Lietuvos dukrų ir sūnų vardus bei likimus, kurie buvo pasmerkti šiai kankynei. 300 tūkstančių, tiek, kiek šiandien žmonių gyvena visame Kaune. Prisimename ir tuos, kuriems net nebuvo lemta gauti to nelaimingo bilieto į gyvulinį vagoną, bet lemta sudėti auką dėl Tėvynės gimtajame mieste, kaime ar paskutiniu prieglobsčiu tapusiame miške. Prisimename kančios seseris ir brolius, kalėjusius kito priešo – nacių  koncentracijos stovyklose, prisimename kunigą Alfonsą Lipniūną, rašytoją Balį Sruogą, gimnazistę Poliną Tatarskytę ir tūkstančius kitų žiedų.

Molotovo-Ribentropo paktas – vienas niekšiškiausių II Pasaulinio karo susitarimų, kuris lėmė 50 metų trukusią Lietuvos bolševikinę priespaudą. Bet mūsų tautos siela išliko ir tremiama. Tie, kuriems iš nelaisvės vietų galiausiai pavyko sugrįžti, tapo motyvuota ir reikšminga jėga, atmetusia neteisėtą teisę. Prieš 30 metų Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašė 17 buvusių politinių kalinių. Užgrūdinti tolimųjų kraštų šalčių jie pernešė savo tikėjimą Lietuva per Sibiro ar Kazachstano rudnykus.

Ne keršto, ne noro griauti, bet tiesos ir noro kurti vedini 124 signatarai pasirašė po visos Tautos priesaku: atkurti Nepriklausomą Lietuvą – atkurti kiekvienam, atkurti visiems, suteikti tikrą gyvenimą mūsų vaikams.

Dėkojame už tai. Dėkojame už tai, kad Lietuvos medis šiandien žydi.

Politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų šeimos kentėjo visos Lietuvos  skausmą, o jų kančia ir drąsa įkvėpė tautą laimėti.

Brangieji žmonės, šiandien gedime aukos, esame pergalės vaisiai, būkime ne tik stiprybės liudininkai, bet ir kūrėjai.

Ačiū.

Parašykite komentarą