Gerbiamieji,
man didelė garbė pasveikinti Jus šios dienos apskritojo stalo konferencijoje, skirtoje nacionalinio plėtros banko idėjai aptarti.
Su didžiausiu džiaugsmu sutikau žinią, kad pasisakyti mūsų šios dienos diskusijoje ir užduoti jai toną sutiko garbingi svečiai iš užsienio – Tarptautinio valiutos fondo vykdomoji direktorė Kristalina Georgijeva, vadovaujanti institucijai per vieną didžiausių ekonomikos krizių nuo jos įkūrimo, ir Vokietijos valstybinio plėtros banko KfW generalinis sekretorius Lutzas-Christianas Funke, prisidėjęs prie pasaulinės finansų krizės valdymo savo šalyje. Moderniosios technologijos suteikia mums galimybę šiandien būti kartu. Žinau, kad mūsų diskusiją įdėmiai stebi ir daugiau Tarptautinio valiutos fondo bei KfW atstovų. Tikiuosi, kad jų dalyvavimas taps dar vienu vertingų įžvalgų šaltiniu.
Jau anksčiau kviečiau diskutuoti apie galimybę Lietuvoje įsteigti nacionalinį plėtros banką. Tokios finansų institucijos – įprastas reiškinys daugelyje pasaulio šalių, o didelė dalis naujų plėtros bankų pastaruoju metu kuriami būtent Europoje.
Manau, turime visas prielaidas, kad tokia finansų institucija realybe taptų ir Lietuvoje. Vilčių teikia tai, kad plėtros bankai kuriami net ir šalyse su labai išvystytomis finansų sistemomis. Jie padeda siekti valstybei svarbių tikslų – nuo smulkiojo verslo finansavimo iki kovos su klimato kaita.
Tikiu, kad mūsų šiandieninė diskusija, kurioje dalyvauja įvairių Lietuvos politinių jėgų atstovai bei ekspertai, gali duoti postūmį reikiama kryptimi. Džiaugiuosi tarp dalyvių matydamas ir finansų ministrą, ir naujai paskirtą ekonomikos ir inovacijų ministrą. Iki kadencijos pabaigos dar yra pakankamai laiko, kad ši idėja įgytų konkretesnį pagrindą, parengus jau veikiančių finansų įstaigų sujungimo ir naujų priemonių pritaikymo ilgalaikiams tikslams planą.
Visus mus čia subūrė klausimas, kokie galėtų būti valstybinio plėtros banko veiklos tikslai. Esu tikras, kad galime net ir šioje salėje turėti labai skirtingų tokios finansų institucijos vizijų. Galimybių laukas išties platus. Tačiau man atrodo, kad svarbu aiškiai suvokti, kuriose srityse valstybės priemonės yra prasmingos, ir kur yra didžiausias potencialas.
Manau, kad mūsų šaliai nacionalinio plėtros banko reikia mažiausiai dėl trijų pagrindinių priežasčių.
Pirmiausia tokia finansų institucija padėtų įgyvendinti ilgalaikę Lietuvos raidos strategiją, finansuojant ilgalaikes investicijas, kurios lemtų šalies ekonomikos proveržį.
Antra, koronaviruso pandemijos sukelta ekonomikos krizė išryškino būtinybę turėti papildomų įrankių, kurie leistų valstybei įgyvendinti anticiklinę politiką. Valstybinis plėtros bankas galėtų remti verslą galimo ateities ekonomikos nuosmukio metu, kai lėšos yra labiausiai reikalingos, o komercinių bankų apetitas skolinti – mažiausias.
Trečia, ir bene svarbiausia, yra nacionalinio plėtros banko pajėgumas užtikrinti smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimą, kuris pastaruoju metu tapo mažiau prieinamas, todėl riboja mūsų ekonomikos augimo potencialą. Turime suteikti galimybių inovatyvioms įmonėms, kad šios galėtų išaugti stipriais globalios ekonomikos žaidėjais.
Mano žodžiuose Jūs neišgirdote užuominų apie mažmeninių paslaugų gyventojams teikimą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad nacionalinis plėtros bankas neturėtų tuo užsiimti. Geriau būtų, jei jo veikla apsiribotų finansavimu tų sričių, kurių kiti rinkos žaidėjai nepasiekia – arba nenori pasiekti.
Mažmenines paslaugas Lietuvoje siūlo tiek jau įsitvirtinę rinkos dalyviai, regioninės kredito unijos, tiek sparčiai augantis finansų technologijų sektorius. Dažnai minimos regionų problemos, tarp jų ir banko paslaugų prieinamumo klausimas, turi būti sprendžiamos sistemiškai, pradedant nuo ilgalaikės regionų plėtros strategijos, o ne sutelkiant visą dėmesį vien į bankus.
Man atrodo akivaizdu, kad valstybinis bankas neturi tiesiogiai konkuruoti su komerciniais bankais ir kitomis privačiomis finansų institucijomis. Jis turi papildyti mūsų finansų sektorių, užpildydamas rinkos spragas. Valstybiniam bankui primetus papildomų funkcijų, tai reikštų dideles išlaidas mokesčių mokėtojams, nebūtų efektyvu ir galiausiai vestų prie nuostolingos veiklos. Nors valstybės valdomam bankui pelnas nėra esminis tikslas, jis negali švaistyti lėšų.
Taip pat nemanau, kad tikslinga pradėti diskusijas apie nacionalinį plėtros banką nuo patalpų klausimo. Gerokai pasenęs atrodo požiūris, kad bankas – tai pirmiausia pastatai ar bankomatai kiekviename Lietuvos miestelyje. Šiuolaikinis bankas – tai aiški strategija, stiprus rizikos valdymas, į klientą orientuotas požiūris, efektyvi vadyba. Jau dabar esame viena patraukliausių valstybių įsikurti finansų technologijų įmonėms. Todėl natūralu, kad ir savo valstybinio plėtros banko idėją turime plėtoti, remdamiesi modernia XXI amžiaus bankininkyste.
Turbūt blogiausia, ką galėtume padaryti su valstybinio plėtros banko idėja, – politizuoti šios institucijos veiklą. Žinoma, valstybė, taip pat ir politikai, nustato tokio banko tikslus, bendrą strategiją ir prižiūri jo veiklą. Tačiau tai jokiu būdu negali pažeisti nepriklausomo ir profesionalaus valdymo principų. Juk valdyti valstybinę finansų instituciją – itin sunkus ir atsakingas darbas. Reikia sukurti stiprią rizikos valdymo sistemą, sugebėti būti ne vien finansuotoju, bet ir partneriu. Todėl svarbu užtikrinti, kad valstybinio plėtros banko valdybą sudarytų nepriklausomi profesionalai. Šis principas turi būti taikomas visoms valstybės ir savivaldybės valdomoms įmonėms, dirbtų nepriklausomi profesionalai. Tai sakydamas prisimenu ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertų perspėjimus, kad politinė įtaka ir politikų kišimasis gali atsverti visą valstybinio plėtros banko teikiamą naudą. Ši rizika turi būti suvaldyta!
Prieš perduodamas žodį Tarptautinio valiutos fondo vykdomajai direktorei Kristalinai Georgijevai, palinkėsiu Jums atvirai kalbėti ir įsiklausyti vieniems į kitus, nes tik diskusijose gimsta tvarūs sprendimai.
Ačiū už dėmesį!