Jūsų Ekscelencija Lenkijos Prezidente,
Gerbiami Ministrai Pirmininkai,
Mieli svečiai,
šiandien susitinkame istorinėje legendinio Žalgirio mūšio vietoje. Čia prieš 610 metų jungtinės Lenkijos ir Lietuvos tautų pajėgos įveikė bendrą priešą – Kryžiuočių ordiną. Tai buvo vienas didžiausių mūšių viduramžių Europoje – ir viena didžiausių pergalių mūsų tautų istorijoje.
Paprastai apie išmoktas ar neišmoktas pamokas kalbame tuomet, kai susiduriame su pralaimėjimais. O kokią pamoką atnešė ši didi pergalė, vertinant jos reikšmę ir prasmę iš šių dienų perspektyvos?
Mano manymu, viena jų – labai svarbi ir labai aktuali: valstybingumo kūrimas, savo identiteto, nepriklausomybės ir vertybių gynimas visais laikais buvo ir tebėra nuolatinis kasdienis mūšis.
Nežinau, ar Žalgirio mūšis galėjo tapti dingstimi ieškoti taikaus sugyvenimo formų mūsų regione. Galbūt.
Tačiau jis tikrai yra iki šiol besitęsiantis priminimas to, kad turime neleisti istorijai kartotis. Visoms problemoms ir tarpusavio ginčams spręsti turime rasti taikaus susitarimo sprendinius. Bet, žinoma, būti pasirengus atremti visas kylančias grėsmes, taip pat ir konvencines.
Net jei šiandien taisyklėmis ir principais grįsta tarptautinė tvarka yra laužoma ir ignoruojama.
Turime ją apginti, nes tai yra politinių Vakarų savastis, esmė ir fundamentas. Tai mūsų saugumą ir gerovę garantuojančių aljansų ir sąjungų – NATO ir Europos Sąjungos – šerdis.
Gerbiamieji,
taip jau istoriškai susiklostė, kad neturime prabangos gyventi išskirtinai ramioje, nuspėjamoje ir geranoriškoje kaimynystėje. Nūdienos regioninės ir globalios tendencijos liudija, kad turbūt niekada tokios kaimynystės ir neturėsime. O šiame Žalgirio mūšio lauke, žvelgiant iš istorinės retrospektyvos, jos niekada ir neturėjome.
Todėl saugumas ir toliau kainuos – tą turime suprasti ir įsisąmoninti visi. Investicijos į gynybą Lietuvai ir Lenkijai yra ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Sykį patekusi į „2 proc. klubą“, Lietuva privalo tęsti narystę jame ir toliau skirti ne mažiau nei 2 procentus bendrojo vidaus produkto gynybos finansavimui.
Tai yra ir mano kaip Prezidento asmeninis įsipareigojimas. Ir įpareigojimas – kylantis iš skaudžių mūsų istorijos pamokų.
Daug pasiekėme, tačiau ši vizija dar nebaigta. Kas galėjo pagalvoti, kad XXI amžiuje Europoje bus įmanoma naudoti karinę agresiją ir pasikėsinti į nepriklausomų valstybių suverenitetą ir jų teritorinį vientisumą. Deja, šiandien tai – mūsų realybė.
Šiandien Ukraina ir Sakartvelas už savo aspiracijas ir laisvu apsisprendimu pasirinktą kelią vis dar turi mokėti gyvybių kainą. Mūsų pagalba šioms šalims šiandien reikalinga kaip niekada.
Šiandien istorija yra nusikalstamai verčiama revanšistinės ir revizionistinės politikos ir manipuliacijų įrankiu, nukreiptu ir prieš Lenkiją, ir prieš Lietuvą. Su tuo niekada nesutiksime ir nesitaikysime – pernelyg brangiai mums tai kainavo. Tai dar vienas nuožmus mūšis, kurį kartu su Lenkija turėsime atremti, gindami savo istorinę Tiesą.
Kad ir kokie nuviliantys procesai atrodytų – privalome likti uolūs ir nepavargstantys stipraus transatlantinio ryšio ir jo nepakeičiamumo advokatai. Tai yra mūsų saugumo garantas. O galbūt ir išlikimo sąlyga.
Turime dėti visas pastangas, kad JAV dėmesys Lenkijos ir Lietuvos saugumui išliktų nepakitęs. JAV karinis buvimas Europoje išlieka esmine taikos ir saugumo Europoje užtikrinimo prielaida. Tai ir stipriausias atgrasymo veiksnys.
Gerbiamieji,
mūsų šalys išties daug išgyveno, daug randų ir neužgijusių žaizdų yra mūsų bendros istorijos kūne. Ir šiandien aš noriu palinkėti vieno: tebus visos bendros patirtys – ir džiuginusios, ir galbūt skaudinusios – mus sutvirtinantis stiprybės ir išminties šaltinis, kuriuo galėtume didžiuotis ir dar po šešių šimtų metų.
Ir pabaigoje dar vienas asmeninis pastebėjimas. Jeigu mūsų abipusiai ryšiai bus toliau tokie intensyvūs ir mes turėsime tiek daug puikių susitikimų tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Lenkijoje, man vertimo greitai jau nebereikės.
Ačiū.