PETRAIČIŲ TVENKINYS: KAIP JIS ATSIGAUNA PO GAISRO RADVILIŠKYJE

Alina Krevš, Alė Kučinskienė, Brigita Gylytė, Rolandas Karitonas ir Levonas Manusadžianas

Gamtos tyrimų centro Vandens ekotoksikologijos laboratorija

Petraičių arba Stačiūnų tvenkinys Pakruojo rajone įrengtas 1975 m. užtvenkus Obelės upę (Kruojos intakas) 24-ių km atstumu nuo žiočių. Tvenkinys visoje Šiaulių apskrityje garsėjo gausiais sidabrinių karosų ištekliais. Padidinto dėmesio jis susilaukė 2016 metų spalio pradžioje paskelbus ekstremalią situaciją Radviliškio ir Pakruojo rajonuose dėl gaisro, kilusio medienos granules gaminančioje įmonėje, Radviliškyje. Gamyklos teritorijoje degė 21 m aukščio ir 45 tūkst. t pjuvenų kalnas, gaisras apėmė maždaug 10 tūkst. kv. m plotą (žr., S. Kvederytė. Aplinkosauga, 2016, 1: 9–13). Gesinant degančias pjuvenas sunaudota daugiau kaip 120 tūkst. kub. m vandens, gaisro paveikta teritorija buvo apdorojama gesintomis kalkėmis. Užgesinti gaisrą pavyko tik po 13 dienų. Suodžiais, kalkėmis ir ugniagesių naudotomis cheminėmis medžiagomis užterštas vanduo sutekėjo į netoli esančius šulinius, per juos pateko į nuotekų tinklus ir į valymo įrenginius. Teršalai sutrikdė biologinį valymą ir nevalytos nuotekos kanalu sutekėjo į Obelės upę ir ja bei iš aplinkinių teritorijų pasiekė Petraičių tvenkinį. Į vandens telkinius pateko vanduo, užterštas tiek degimo produktais, tiek ugniagesių naudota chemine medžiaga STHAMEX‑15, kuri yra toksiška žuvims ir kitai biotai.

Nuo pirmųjų gaisro valandų Obelės upės ir Petraičių tvenkinio paviršinio vandens fizikinių bei cheminių rodiklių monitoringą vykdė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) specialistai. Po poros savaičių nuo gaisro pradžios minėtų vandens telkinių stebėseną pradėjo ir šio straipsnio autoriai, Gamtos tyrimų centro Vandens ekotoksikologijos laboratorijos darbuotojai. Jie atliko ne tik paviršinio, bet ir priedugnio vandens bei dugno nuosėdų fizikinius-cheminius, mikrobiologinius ir toksikologinius tyrimus. Savo ir Šiaulių RAAD gautų duomenų pagrindu Gamtos tyrimų centro mokslininkai vertino tvenkinio ekologinę būklę ir jos kaitos tendencijas.

2016 m. spalio mėn. atlikti Obelės ir Petraičių tvenkinio paviršinio vandens sluoksnio tyrimai rodė, kad biocheminis deguonies suvartojimas, amonio azoto ir fosfatų kiekiai ribinę normą atitinkamai viršijo 400, 20 ir 14 kartų. Juosvas tvenkinio vanduo dvokė suodžiais. Dėl sumažėjusios iki 0,3–2 mg/l deguonies koncentracijos ir užteršto vandens ėmė dusti žuvys (minimali, būtina žuvų išgyvenimui deguonies koncentracija 4 mg/l). Anot J. Šaparnienės (Šiaulių kraštas, 2018 m. rugsėjo 25 d.), rasta apie 4 tonas nugaišusios žuvies, nors greičiausia jų būta keliolika kartų daugiau, nes dalį gaišenų išnešiojo paukščiai, dalis nugrimzdo į dugną.

Praėjus mėnesiui po gaisro lokalizacijos ir vandens nuotekų užblokavimo, paviršinio vandens būklė Obelės upėje, kuri įteka ir išteka iš Petraičių tvenkinio, po truputį gerėjo, t.y. atsistatė vandens rūgštingumas, didėjo vandenyje ištirpusio deguonies kiekis, nors liko didelės azoto ir fosforo koncentracijos bei bakterinis užterštumas. 2017 metais Šiaulių RAAD specialistai nusprendė, kad Petraičių tvenkinio paviršinio vandens sluoksnio kokybė atitinka normas, reikalingas gėlavandenėms žuvims gyventi ir veistis. Rudenį tvenkinys buvo įžuvintas kelių rūšių žuvimis. Šiaulių RAAD duomenimis, į tvenkinį buvo paleista daugiau kaip 8500 karpių, per 3200 lydekų, 590 lynų, 2500 ešerių ir beveik 1200 karosų. 

2019 metais Petraičių tvenkinys pagal paviršinio vandens rodiklius galėjo būti laikomas atsigaunančiu. Tyrimai rodė, kad ištirpusio deguonies pakanka, vandens rūgštingumas ir savitasis elektrinis laidis buvo normos ribose. Tačiau, nepaisant gerėjančių tvenkinio vandens rodiklių, prasidėjo kenksmingi gyvajai gamtai teršalų kaupimosi dugno nuosėdose procesai. Mat, vandens storymėje esančios medžiagos palaipsniui nusėda į dugną, kur formuoja įvairios sandaros nuosėdas. Dalis sankaupinių medžiagų virsta netirpiais cheminiais junginiais, kita dalis – mineralizuojasi, t. y. suskaidomos iki neorganinių medžiagų dalyvaujant tiek aerobiniams mikroorganizmams (skaidymo metu naudoja deguonį), tiek ir anaerobiniams (skaidymas vyksta bedeguoninėje aplinkoje). Tokia organinių medžiagų transformacija dugno nuosėdose tęsiasi ilgai, o jos metu išsiskiriančios medžiagos vandens kokybę paveikia ne taip sparčiai kaip kad tiesiogiai iš aplinkos patekę, pavyzdžiui, pramonės teršalai ar žemės ūkyje naudojamos trąšos. Išties, 2019 m. birželio mėnesį dėl didelio deguonies poreikio vykstant organinių medžiagų mikrobiniam skaidymui dugno nuosėdose ir tvenkinio priedugnio vandenyje, jo ėmė stigti. Vandens paviršiuje pastebėtos plūduriuojančios negyvos žuvys (pav.). Nors tvenkinys negilus (iki 3 m), dugno nuosėdose vyravo anaerobinis organinių medžiagų skaidymas, jų metu į priedugnio vandenį išsiskyrė įvairūs cheminiai junginiai, tarp jų toksiški vandens augalijai ir gyvūnijai – tą patvirtino laboratorijoje atlikti ekotoksikologiniai priedugnio vandens ir dugno nuosėdų tyrimai. Rudeninio vandens maišymosi metu tvenkinio priedugniniame vandens sluoksnyje deguonies kiekis padidėjo ir buvo pakankamas 4,6–10 mg/l, tačiau tvenkinio dugno nuosėdų pavyzdžiai, juos ištyrus įvairioms trofinėms grandims priklausančių organizmų – bakterijų, dumblių, augalų bei gyvūnų – biotestais, buvo toksiški.

Taigi, Petraičių tvenkinys buvo stipriai paveiktas teršalų srautu iš gaisro gesinimo vietos. Nors ilgainiui (per 2–3 metus) paviršinio vandens sluoksnio kokybė pagerėjo, tačiau avarijos pasekmės „nusėdo į dugną“, liko neatskleisti ilgalaikio žalingo poveikio telkinio ekosistemai padariniai. Reikalingi tolimesni kompleksiniai Petraičių tvenkinio vandens ir ypač priedugnio vandens bei dugno nuosėdų tyrimai, kad būtų parengta bendra vandens telkinių būklės vertinimo metodologija, leisianti pasirinkti tinkamą aplinkos būklės valdymo strategiją susiklosčius panašiai ekstremaliai situacijai.

Parašykite komentarą