2020 m. rugpjūčio 18 d. pranešimas žiniasklaidai
„Kai man buvo dvylika, mano tauta išėjo į gatves, išėjo masiškai ir vieningai. Ėjo mokytojos, darbininkai ir meno žmonės. Ėjo jauni ir seni. Ėjo kairieji ir dešinieji, kiek išvis tuomet buvo aktualios šios sąvokos. Ėjo išsiilgę niekada nematytos Europos ar sapnuojantys tautinę Lietuvą. Ėjo moterys ir vyrai. Ėjo visa Lietuva.
Iš pradžių ėjo apie persitvarkymą, ekologiją, kalbą ir istorinę tiesą. Ir atėjo – per diskusijas, per ginčus ir perskyras – į savo vėl nepriklausomą valstybę.
Kai man buvo penkiolika, tas valstybės atkūrimas buvo paskelbtas. O, kaip pikta man buvo klausyti visų tų Vakarų politikos sunkiasvorių, kurie iškart nepripažino mano laisvos šalies! Kuriems atrodė NAUDINGA, kad Lietuva nekeltų bangų, netrukdytų Gorbačiovui ir nedidintų galvos skausmo vakariečiams, matantiems tokių puikių verslo perspektyvų šiek tiek atsivėrusioje SSRS. Jei ne mūsų tuometiniai lyderiai ir stipri valia bei vienas kitas išsišokėlis Vakaruose, galbūt būtume dabar koks nors -stanas, „visavertė“ Eurazijos muitų sąjungos dalis.
Nuo to laiko praėjo trisdešimt metų ir nors amžius privertė atsisakyti radikalumo ir išmokė gerbti konsensusą, vieno įsitikinimo nepakeitė – tik vertybėmis besiremiančios valstybės turi teisę apeliuoti į vertybes pačios.
Šiandien eina visa Baltarusija, kad ir kaip skeptikai menkintų dalyvaujančiųjų skaičius. Eina Minskas ir maži miesčiukai. Eina darbininkai, mokytojos ir teatrų aktoriai. Eina su taikia žinia, bet ji yra politinė. Žmonės neprašo, kad predsedatelius įpiltų tiesiog didesnį bliūdą putros. Žmonės, tauta reikalauja teisingumo: paleisti sulaikytuosius ir politinius kalinius ir surengti sąžiningus rinkimus, per kuriuos Tauta nuspręstų savo tolesnį kelią. Kas gali geriau juos suprasti, nei mes?
Šiandien į mus, Europą, žiūri Baltarusijos penkiolikmečiai, kuriuos talžo lukašenkinis omonas. Žiūri į Vakarus pasitraukę persekioti opozicionieriai ir žmonės, kurie tiesiog stengiasi, kad tiek mes, tiek Baltarusijos žmonės gautų tikrą informaciją ir kuriems už tai iškelta po krūvą baudžiamųjų bylų.
Ir, žinoma, žiūri Rusija, skydu nuo kurios kai kurie norėtų matyti lukašenkinę Baltarusiją.
Neturime apsigaudinėti: Rusija, o tiksliau Kremlius, savo krūtine ir išmaitino Lukašenką iki esamo dydžio. Profesorius Landsbergis taikliai pasakė apie teiginius, kad Lukašenka yra kaži koks kažko nepriklausomybės garantas: gaila laiko nesąmonėms. Būtent Kremlius palaikė gyvybingas jo pastangas prekiauti Baltarusija, mainais gaunant šiek tiek pinigo rezidencijoms ir jėgos struktūroms. Būtent Kremlius Astrave priparkavo Baltarusijai nereikalingą atominį monstrą be dokumentacijos ir išrašė už jį skolos sąskaitą baltarusių tautai. Būtent prie Lukašenkos buvo sunaikintas švietimas baltarusių kalba.
Šiandien svarbiausia, kad liautųsi bet koks smurtas ir kankinimai. Būtų paleisti visi sulaikytieji ir pateikta informacija apie visus žmones, kurie laikomi nežinia kur esantys. Būtų išlaisvinti politiniai kaliniai ir šalyje galėtų prasidėti tikras politinis gyvenimas. Tačiau turime suprasti, kad politinis laukas Baltarusijoje, skirtingai nuo pilietinio, net ir paleidus visus politinius kalinius veikiausiai išliks labai silpnas. Lukašenka jį degino napalmu beveik tris dešimtis metų. Todėl REALIAS alternatyvas Baltarusijos žmonėms įvertinti ir palyginti gali būti labai sunku, o auksaburnių, žadančių amžiną išganymą, netrūksta niekur ir niekada. Yra rizika užlipti ant kito panašaus grėblio. Yra ir rizika užlipti ant to paties grėblio, jeigu pasiduosime diktatoriaus spektakliui siekiant Normandijos formatų – jis tenori laimėt laiko, po kurio pūdys žmones kalėjimuose ir teis kišeniniuose teismuose.
Esu tikra, kad Baltarusija yra Europa. Žmonės, nusiaunantys batus prieš lipdami ant suoliuko ir susirenkantys šiukšles po mitingo, yra tikri europiečiai, suprantantys, kad laisvė yra ir atsakomybė, o už savo namus atsakingas esi visų pirma pats. Tai ne „gdie živu, tam rodina“ erdvė, galinti tik plėstis nuo jau nugyventų teritorijų.
Todėl baltarusiai yra verti, kad jiems būtų pasiūlyta europietiška alternatyva. Ir nepakanka, kad Europos Sąjunga ir visas demokratinis pasaulis pasiektų kalinių išlaisvinimo ir pirmalaikių rinkimų organizavimo. Raginu visas Vakarų Vyriausybes atsisakyti įsitikinimo, kad Baltarusija yra kaži kokia tradicinė Rusijos įtakos erdvė, ir pasirengti skirti išteklius, reikalingus europietiškai transformacijai. Raginu tradicines Europos Sąjungos partijas – konservatorius, liberalus, socialdemokratus ir žaliuosius – ištiesti ranką tiems, kurie dalyvaus Baltarusijos politinėje diskusijoje. Padėti sukurti konsensusą ir darbotvarkę dėl europietiškos Baltarusijos. Kaip sukūrėme patys.
Aš džiaugiuosi, kad Baltarusijoje kaitos laidininku tapo moterys. Tos, kurias diktatorius nuvertino iki kotletų kepėjų ir būtent todėl įregistravo dalyvauti rinkimuose. Nes numenkino, bet prašovė. Tos, kurioms neva neskirta Baltarusijos Konstitucija. Tos, kurios išėjo į gatvę palaikydamos protesto gyvastį ir rodydamos pavyzdį. Galim įvairiai vertinti tų moterų vyrus ar jų pačių žodžius, ar motyvus, bet pokyčius daro ne šventieji ir ne mitologinės būtybės, o drąsos toms moterims dažnas gali tik pavydėti.
Kad ir kokiais stipriais save laikytų diktatoriai, jų saulėlydis dažnai parodo juos labai silpnus. Durtuvais išlaikyti valdžią, žinoma, galima, tačiau sėdėti ant durtuvų yra gana nepatogu ir labai brangu. Žmonių dar neseniai, atrodo, mylėjusių bizūnu mosuojantį tijūną, meilė baigiasi netikėtai ir ne laiku, kad ir kiek meluotum ar stengtumeisi pamaloninti saldainiais. Tai tik dar kartą patvirtina visiems diktatoriams ar pretenduojantiems tokiais tapti aktualią tiesą: galima visus žmones mulkinti dalį laiko, dalį žmonių – visą laiką, bet visų ir visą laiką mulkinti nepavyks. O mums, laisviems demokratinių šalių piliečiams, primena, koks galingas ginklas yra žmogaus savigarba.
Žyvie Bielarus!“