2011 m. sausio 17 d. pranešimas VIR Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), nusprendęs, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus Teisių Pirmojo protokolo 3 straipsnį dėl teisės į laisvus rinkimus, neleisdama Rolandui Paksui dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Seimą, privertė dar kartą susimąstyti, ką reiškia piliečio priesaika savo valstybei? Esu ir dabar tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas buvo visiškai teisus, nusprendęs, kad negalima prisiekti dar kartą, jei vieną kartą duotas žodis buvo sulaužytas. Priesaika – tai asmens tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti. Tai ar gali būti tas pasižadėjimas laužomas ir vėl duodamas. Jei gali tai, tai kiek kartų per gyvenimą? Tačiau yra kita problema. Mūsų įstatymai taip sukurpti, kad priesaika yra tik formalus aktas: iškilmingas pareiškimas dėl kurių nors faktų arba aplinkybių tikrumo. Pavyzdžiui, Seimo nariai, dirbantys ne vieną kadenciją, kiekvieną kartą po rinkimų, jei juos tauta išrenka parlamento nariais, turi prisiekti iš naujo. Negi duota priesaika Lietuvos Respublikai per ketverius metus tampa niekine? Prisiekti turi ir Vyriausybės nariai, ir teisėjai, advokatai, notarai bei statutiniai pareigūnai. Ir kiekvieną kartą, pasikeitus pareigoms, žmogus turi būti iš naujo prisaikdintas. Argi tai logiška? Kita vertus, yra daug valstybės tarnautojų, kuriems prisiekti nereikia. Argi teisinga, kad neprisiekia ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai merai, savivaldybių administracijos direktoriai, departamentų vadovai? Valstybė turėtų gerbti žmogaus duotą priesaiką ir sudaryti rejestrą: kas, kada, kokiomis aplinkybėmis yra prisiekęs Lietuvos Respublikai. Ir neturėtų būti iš naujo prisiekiama, keičiantis pareigoms. Jeigu mes pripažįstame valstybės tęstinumą nuo karaliaus Mindaugo laikų, tai kodėl nepripažįstame šiai valstybei duotos priesaikos? Juk ją duodame ne vienai akimirkai, o visam gyvenimui. Reikia keisti Konstituciją, kitus įstatymus taip, kad prisiekti būtų galima tik vieną kartą gyvenime, o ne kas kartą keičiantis pareigoms. Reikia neleisti priesaikos laužytojams prisiekti iš naujo. O ką tuomet daryti su Rolandu Paksu, Linu Karaliumi, pašalintais iš pareigų, už šiurkštų priesaikos sulaužymą? Paraidžiui vykdyti EŽTT sprendimą: leisti dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Seimą. O jeigu juos išrinks, neleisti prisiekti Lietuvos Respublikai, nes priesaiką galima duoti tik vieną kartą. Beje, jeigu dar nepamiršote, Seime tebedirba Aleksandras Sacharukas, kuris pagal niekieno nepaneigtą, nepanaikintą Konstitucinio Teismo sprendimą šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką. Dėl politinių žaidimų Aleksandras Sacharukas liko Seime, skirtingai nei Linas Karalius. Tai kaip dabar reikia vertinti Aleksandro Sacharuko buvimą Seime? Jo priesaika galioja, ar ne? Noriu priminti mūsų šalies Konstitucijos 59 straipsnį (ištrauka): „Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Dėl to Seimas priima nutarimą.” Įtvirtinę įstatymuose, kad prisiekti galima tik vieną kartą gyvenime, padėtume pamatus naujos kokybės visuomenei, kurioje duotas žodis yra lyg notaro užregistruota raštas, kur nėra vietos melui ir išdavystei. Seimo narys Evaldas Jurkevičius, tel. 8 698 42650