Asmenis ir turtą sauganti apsaugos policija rakštimi privačioms saugos bendrovėms tapo 2005 metais. Tuomet į Konkurencijos tarybą kreipėsi saugos bendrovė „Falck Security”. Ji įžvelgė, kad ši policijos tarnyba, už tam tikrą užmokestį pagal sutartis sauganti turtą ir asmenis, nesąžiningai konkuruoja su nevalstybinėmis saugos įmonėmis. Konkurencijos tarnyba pritarė privačios bendrovės įžvalgoms, teismų sprendimai šiuo klausimu taip pat buvo privataus verslo pusėje. 2006 metais Seimo patvirtintoje Lietuvos policijos sistemos plėtros programoje numatyta iki 2011-ųjų pabaigos dekomercializuoti apsaugos policiją. Man yra visiškai suprantama, kad tiek privačios saugos tarnybos, tiek policijos apsauga turi turėti vienodas teises. Tačiau Plėtros programoje, po skambiu tarptautiniu žodžiu „dekomercializacija”, įžvelgiu nelabai ir slepiamą reveransą privačioms saugos tarnyboms. Dekomercializacija reiškia, kad apie jokias vienodas teises nebėra ir kalbos – apsaugos policija 2011-ųjų pabaigoje nutraukia atlygintiną asmenų ir turto apsaugą, užleisdama vietą privačioms saugos tarnyboms. Kam tai naudinga ir – ką tai reikštų skaičių kalba? Veikla pagal sutartis už atlygį saugant asmenis ir turtą sudaro prielaidas nenaudojant biudžeto lėšų išlaikyti apsaugos policijos darbuotojus, dalį pajamų skirti policijos komisariatams. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis”, kurios pavaldume yra policijos apsaugos skyriai, vien per 2010 metus policijos komisariatams pervedė virš 7 mln. litų. Valstybei asmenų ir turto apsaugos funkcijos vykdymas nekainuoja nei cento. Dar daugiau. Policijos departamentas už apsauginės veiklos funkcijos vykdymą 2010 metais gavo 26 mln. litų. Manau, kad tokia svari parama iš dalies kompensuoja sumažintus biudžeto asignavimus prekėms ir paslaugoms. Drįstu teigti, kad Plėtros programos autoriai pasirinko gana primityvų problemos sprendimo būdą: „nubraukti” komercines funkcijas, kartu nubraukiant keliasdešimt milijonų litų, kurie buvo ne tokia jau menka paspirtis valstybės biudžetui. Nubraukiant ilgus metus kurtą apsaugos policijos infrastruktūrą ir šioje srityje profesionaliai dirbančius specialistus. Naivu tikėtis, kad visi 400 apsaugos policijoje dirbančių specialistų bus įdarbinti kitose policijos struktūrose. Biudžetas dar kelis milijonus litų privalės atseikėti išeitinėms kompensacijoms. O jei į tokios pertvarkos „naudą” žvelgti ne per finansinę prizmę, derėtų kalbėti apie didėjančią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Atsisakius policijos vykdomos objektų apsaugos funkcijos, be patikimos apsaugos paslaugų liktų net 14 Lietuvos vietovių, kuriuose dabar saugoma daugiau, nei tūkstantis objektų. Privačių saugos tarnybų ten nėra. Kyla pagrįstas klausimas – ar joms finansiškai apsimokės investuoti į atokesnes, saugomų objektų gausa nepasižyminčias vietoves. Gyvenimiška praktika yra tokia – verslui svarbu pelnas. Nebus pelno – vargiai galima tikėtis ir paslaugos, nes stengiamasi uždirbti kuo mažiau išleidžiant. Jei verslininkams vietovė pasirodys „nepatraukli”, turto saugumas taps kiekvieno ten gyvenančio piliečio asmeniniu galvos skausmu ir piktavalių, linkusių kėsintis į svetimą nuosavybę, džiaugsmu. Konkurencijos taryba, bylą nagrinėję teismai neuždraudė policijos apsaugos tarnybai pagal sutartis teikti juridinių ir fizinių asmenų turto ir fizinių asmenų apsaugos paslaugas. Priešingai, buvo pabrėžta, kad šiai tarnybai negali būti nustatytas absoliutus draudimas teikti sutartines asmenų ir turto apsaugos paslaugas. Manau, kad Plėtros programos rengėjai, eliminuodami komercines apsaugos policijos funkcijas, perlenkė lazdą. Mano siūlymas – ne drausti apsaugos policijai teikti komercines paslaugas, o surasti būdus, leidžiančius šias paslaugas teikti nepažeidžiant sąžiningos konkurencijos principų.