Lietuva neteko Justino Marcinkevičiaus. Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją – mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar – kitas iškilus lietuvių tautos sūnus. Poetas Justinas Marcinkevičius buvo iš tų asmenybių, apie kurias kalbėti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes su Justino Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta. Velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji”, iš „Mindaugo”, „Mažvydo” ir „Katedros” mes mokėmės tautos ir valstybės istorijos, mokėmės atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes. Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė. Šiandien dar kartą supratome, jog kiekvienas, skaitęs Justino Marcinkevičiaus knygas, klausęs Jo kalbų ar juo labiau bendravęs su pačiu Poetu, gavo labai vertingą likimo dovaną. Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai. Nuoširdžiai užjaučiu dėl šios netekties visus, kurie liūdną žinią apie Justino Marcinkevičiaus išėjimą išgyveno kaip asmeninę nelaimę – ir žinau, kad tokių žmonių Lietuvoje daugybė. Užjaučiu Velionio šeimą ir artimuosius, bičiulius ir kolegas rašytojus, visus Lietuvos kultūros kūrėjus. Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė