Mes visi – Lietuvos vaikai. Lietuva– tai šalis, kuri mus liūliavo, augino, brandino. Dėl jos
mūsų protėviai aukojo savo gyvybę. Čia mes visi užaugome. Mūsų mažai. Todėl nereikėtų
vieniems nuo kitų nusigręžti. Užuot kažką trėmę į atskirtį, turėtume padėti surasti kiekvienam
savo begalybę.Juk dėl šių laikų šalies problemų kalta ne pati Lietuva, ji nuo seno garsėjo
geraširdiškumu, atjauta, krikščioniška morale. Dvidešimt pirmasis amžius atnešė daugybę
pokyčių, po kuriuos nardome, lyg iš sukriošusio laivo iškritę į šaltą vandenį: vieni, plaukia, kiti
nemoka plaukti, tretiems šalta. Visa ta žmonių kirbinė chaotiškai, trukdydami vieni kitiems, bando išsikapstyti.Manau, kad tai – laikina. Išmintis apšvies mūsų protus, suvoksime, kad joks pripažinimas, joks autoritetas nesukuriamas ir neišsaugomas, ignoruojant vidinę kultūrą, pasitelkus patyčias, kito žmogaus žeminimą.
Linkiu visiems, neabejingiems per amžių amžius išpuoselėtoms mūsų tautos vertybėms,
mylėti vienas kitą ta viltinga meile ir branginti mūsų Lietuvą. Tegu egoizmas nesukausto ledu
mūsų sielų. Tai sunkus kelias, reikalaujantis milžiniško perlipimo per save, per tokias ydas, kaip
pavydas, pikta valia, tuštybė. Bet tai – išganingas kelias. Tik tokiu principu vadovaudamiesi
galime būti verti vadintis tikrai mylinčiais žmonėmis, kurie dalijasi meile, nepaisant nieko.
Nesu abejingas tam, kas vyksta aplinkui. Noriu pacituoti vieno partizano žodžius, kurie man giliai įstrigo širdyje, juos kartoju lyg savo: „Todėl turiu prisipažinti, kad mano pirmoji žmona – Lietuva, o bet kuriai moteriai, esant sudėtingoms sąlygoms, matyt, ištarčiau: „Tu, mieloji, tik antra. Jei mane pašauks pirmoji žmona – Lietuva, deja, brangioji, turėsiu Tave vardan jos palikti“.