Komentaro autorė – doc. dr. Ilona Tamutienė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros mokslininkė, tyrinėjanti sveikatos ir alkoholio kontrolės politiką, socialinės atskirties ir įtraukties tematikas.
Kiek vaikų auga alkoholio sutrikimus turinčių tėvų šeimose?
Pagal socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenis, Lietuvoje yra 9 762 socialinės rizikos šeimos (jose auga 19 082 vaikai), o iš jų beveik ketvirtadalis (4 328) į įskaitą įrašyti dėl girtavimo. Tačiau šis skaičius nėra tikslus. Įtraukimo priežastį palikta subjektyviai nuspręsti vaiko apsaugos darbuotojams. Pasak jų, susiduriama su dilema, kai socialinių įgūdžių stoka ir nesugebėjimas rūpintis vaiku yra kompleksinės girtaujančių tėvų problemos. Be to, girtavimas nefiksuojamas SPIS tokiais atvejais, kai laikinai ribojama tėvų valdžia arba šeima į įskaitą įrašoma dėl smurto prieš vaiką ar kitų priežasčių.
Atlikus Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus įskaitoje esančių šeimų bylų analizę, nustatyta, kad girtavimo problema aktuali net 86% socialinės rizikos šeimų. Kauno mieste girtavimo problemą turi 376 iš 439 į įskaitą įtrauktų šeimų. Girtaujančiose šeimose auga 523 vaikai. Pusėje šeimų vaikus augina tik motina (48%), 31,2% – abu biologiniai tėvai, 20,8% – motina ir sugyventinis. Net 63% šeimų bylose yra duomenų, kad girtauja motina, 35% – tėvas, 13,8% – sugyventinis, 5% – seneliai. 33,5% bylose buvo duomenų, kad šeimoje girtauja du ar daugiau suaugusių asmenų.
57% bylų buvo informacijos apie suaugusiųjų tarpusavio smurtą vaiko akivaizdoje. 94% atvejų tai buvo šeimos, kurios piktnaudžiaujama alkoholiu. 40% bylų buvo informacijos, kuri gali būti traktuojama kaip fizinis smurtas prieš vaiką (nors daugeliu atveju dėl įvairių priežasčių bylos neiškeltos), iš šių šeimų 89% girtaujančios.
Skriaudžiami, neprižiūrimi vaikai ir „atpirkimo ožiai“
Darbas su socialinės rizikos šeimomis, kurių didžioji dauguma yra girtaujančios, didžiausiu svoriu gula ant socialinių darbuotojų ir vaiko teisių apsaugos specialistų pečių. Kaip parodė bylų analizė, šeimoms buvo suteiktos socialinės paslaugos.
Tikimasi, kad socialinis darbuotojas padės šeimai išspręsti problemas. Šių paslaugų veiksmingumas yra kita tema. Šįkart noriu pabrėžti, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra ne tik socialinė, bet ir medicininė problema. Tačiau tik 10% bylų buvo informacijos, kad tėvai kreipėsi į Priklausomybių ligų centrą, dažniausia dėl ilgalaikio poveikio priešalkoholinių vaistų „Torpedo“. Analizuotos 203 bylos buvo atrinktos atsitiktiniu būdu, tačiau nepasitaikė nei vienos bylos, kurioje apie vaiko nepriežiūrą ar riziką jo saugumui būtų pranešę Priklausomybės ligų centro specialistai. Pasitaikė tik vienas atvejis, kai apie motinos, kuri kreipėsi dėl alkoholinės psichozės, neįgalumą rūpintis vaikais informavo sveikatos priežiūros įstaiga.
Taigi, akivaizdu, kad nėra jungties tarp Vaiko teisių apsaugos ir alkoholio vartojimo sutrikimų gydymo. O turėtų būti. Jei pripažįstame, kad alkoholizmas yra liga, tai negalime tikėtis, kad rizikos grupės šeimų, kurių didžioji dauguma yra girtaujančios, problemas išspręs socialinis darbuotojas. Jei pripažįstame, kad alkoholio vartojimo sutrikimus turintis žmogus turi trumpalaikių ir ilgalaikių pažinimo, emocijų reguliavimo, atminties sutrikimų, kas sukelia riziką vaikų blogai priežiūrai, tai kokiomis priemonėmis socialinis darbuotojas gali šias priežastis pašalinti?
Egzistuojančioje sistemoje, nors socialinis darbuotojas ir labai stengiasi, vienas jis problemos neišsprendžia. Bylų analizė atskleidė socialinių darbuotojų Sizifo darbą su tėvais, kurį galima apibūdinti užburtu ratu: „užgėrimas – pagerėjimas – užgėrimas“ arba „įrašomi į įskaitą – išbraukiami – vėl įrašomi“. Deja, šio rato įkaitais yra vaikai girtavimo, smurto, nepriežiūros, skurdo, netvarkos akivaizdoje.
Ką turi padaryti politikai?
Akivaizdu, kad egzistuojančiai ydingai sistemai keisti reikia politinės valios. Visų pirma, reikia pripažinti, kad alkoholis daro žalą ne tik geriančiajam, bet ir aplinkiniams, ypač vaikams. Neužtenka girtaujančias šeimas įrašyti į Rizikos grupės šeimų įskaitą ir „atpirkimo ožiais“ padaryti socialinius darbuotojus. Vaikų, augančių alkoholio vartojimo problemas turinčiose šeimose, apsaugai turi būti pajungta ne tik socialinė, bet ir priklausomybių gydymo sistema. Joje turi atsirasti vietos ne tik priklausomam asmeniui, bet ir jo elgesio paveiktų asmenų pagalbai, pradedant nuo girtaujančių šeimų, kuriose auga vaikai.
Priklausomybių specialistai turėtų dalyvauti Vaiko teisių apsaugos skyrių organizuojamuose vaiko gerovės užtikrinimo atvejų analizavimo veikloje, jų valdyme, t. y. įvertinti tėvų alkoholio vartojimo įtaką bendram funkcionavimui (atminties, emocijų reguliavimo, suvokimo ir pan.), teikti informaciją apie gydymo pažangą ar piktybinį vengimą gydytis. Pažangiose visuomenėse tai yra įprasta praktika.
Priklausomybių ligų gydymo specialistai turėtų įvertinti, kokiu laipsniu yra sutrikęs tėvų dėmesys, atmintis, emocijų reguliavimas, nes tai turi esminį vaidmenį pastebint vaikų elgesį, poreikius, juos interpretuojant ir imantis aktyvių veiksmų. Pavyzdžiui, dėl sutrikusio emocijų reguliavimo ir dėl aukšto impulsyvumo ir nesivaldymo ketinant tik sudrausminti vaiką, apsvaigęs ar abstinencijoje esantis asmuo gali rimtai jį sužaloti. Įprastai, dėl trūkinėjančios atminties ir kitų sutrikimų, asmuo, atidėjęs vaiko priežiūrą vėlesniam laikui, gali užmiršti jį neleistinai ilgam. Bylose nemažai atvejų su mažamečiais, tiesiog pamestais gatvėje, paliktais be priežiūros namuose. Yra labai didelė tikimybė, kad vaikas, augdamas šalia alkoholio vartojimo sutrikimus turinčio asmens, patirs blogą priežiūrą, prievartą, nepriežiūrą. Net pradėjus gydytis išlieka vidutinė rizika, kad asmuo blogai prižiūrės vaiką dėl buvusių psichinių sutrikimų. Užsienio mokslininkų teigimu, ši rizika išlieka net iki 4 metų nuo gydymo pradžios. Priklausomybių gydymo specialistai turi turėti bazines žinias apie vaiko teisių apsaugą, o vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai – apie alkoholizmo dinamiką. Vaikų apsaugos labui jie turi keistis šiomis žiniomis.
Pabaigai noriu nutiesti asociaciją tarp saugumo keliuose ir saugumo šeimose. Draudžiama išgėrusiam, girtam vairuotojui sėsti prie vairo. Dauguma suprantam, kad tai rizikinga. Pagal įstatymą dėl neblaivumo praradus teisę vairuoti transporto priemonę, privaloma išklausyti mokymus apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai. Vaikų atveju yra kitaip. Gal valstybei jie mažiau vertingi nei automobiliai ar suaugę geriantieji? Kodėl? Klausimas lieka atviras ir skaudus. Belieka tikėtis, kad, artėjant rinkimams, atsiras politinė partija, kuri įtrauks girtavimo ir vaikų apsaugos nuo nepriežiūros ir smurto klausimo sprendimą į savo darbotvarkę kaip vieną prioritetinių. Šiame straipsnyje aprašyta bylų analizė rodo, kad būtina nutiesti tiltus tarp priklausomybių gydymo ir vaiko teisių apsaugos ir socialinės pagalbos šeimai sistemų. Šiuose procesuose turi atsirasti vietos vaiko interesų pirmumui.
Doc. dr. Ilona Tamutienė