Vilniaus universiteto choras „Pro musica“ (meno vadovė Rasa Gelgotienė) drauge su Lozanos (Šveicarija) universiteto choru (meno vadovė Fruzsina Szuromi) atliks vieną nuostabiausių XIX a. pabaigos vėlyvųjų Gioachino Rossini kūrinių – „Mažąsias iškilmingas mišias“ (Petite messe solennelle).
Data ir laikas: Balandžio 1 d., penktadienį, 19 val.
Renginio vieta: Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia (Šv. Jono g. 12, Vilnius)
Solistai: sopranas Gunta Gelgotė, mecosopranas Vilija Mikštaitė, tenoras Mindaugas Jankauskas, bosas Stein Skjervold (Norvegija).
Fortepijonu skambins Martyna Kloniūnaitė, vargonuos Indrė Veličkaitė.
Diriguos Rasa Gelgotienė.
Šis renginys skirtas Vilniaus universiteto 437-ajam gimtadieniui paminėti.
Daugiau informacijos www.kultura.vu.lt
——-
G. Rossini – vienas žymiausių itališkos operos meistrų – pats šias 1863 m. sukurtas mišias šmaikštaudamas vadino „paskutine mirtina senatvės nuodėme“. G. Rossini tuo metu 71 m. ir jis jau 34-ius metus oficialiai neberašė muzikos, todėl šis kūrinys dažnai laikomas kompozitoriaus muzikiniu testamentu.
Natų anotacijoje kompozitorius kreipiasi į Dievą, sakydamas, kad visą gyvenimą kūrė tik komiškas operas, bet dabar nori pašlovinti Viešpatį ir prašo po mirties priimti jį į rojų. Šios mišios ir visa G. Rossini kūryba – tai neišsemiamas puikių melodijų, puošnių harmoninių sekvencijų, judrių ritmiškų koloratūrų, energingų fugų lobynas.
„Tiek atlikti šį kūrinį, tiek jo klausytis yra džiugi patirtis dėl muzikos gyvybingumo, šviesaus polėkio ir įkvepiančio melodingumo. Kompozitorius buvo nepralenkiamas operos meistras, tobulai valdęs vokalinę faktūrą, todėl kiekvienas dainuodamas Rossinį gali jaustis kaip solistas ir balsu atskleisti ryškias tembrines spalvas bei turtingus dinamikos niuansus“, – sako choro „Pro musica“ vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.
Mišias mažomis pavadinti būtų išties sunku, jos nėra lengvos ir trunka apie pusantros valandos. Napoleonui III priskiriamas posakis, kad G. Rossini „Mažosios iškilmingos mišios“ nėra nei mažos, nei iškilmingos ir ne visai mišios (jose skambančios solistų partijos labiau primena operos arijas, nei religines giesmes). Pats kompozitorius mišias pavadino mažosiomis dėl tam laikotarpiui nebūdingo ir kuklaus akompanimento – fortepijono ir fisharmonijos.
Tik 1867 m. autorius sukuria orkestruotę, pagrįsdamas tuo, kad „kas nors kitas nesumanytų to padaryti“. Versija su orkestru pirmą kartą atlikta 1969 m., jau po autoriaus mirties. Šiame kūrinyje meistriškai susipina veržlumas ir virtuoziškumas, prakilnumas ir intensyvumas, susikaupimas ir dvasingumas.