Vieno iškiliausių Lietuvos kompozitorių ir muzikų Giedriaus Kuprevičiaus sakytinio žodžio gerbėjai balandžio 7 d., ketvirtadienį, 18 val. turi paskutinę galimybę šiais metais atvykti į atvirų paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ antrąjį sezoną vainikuojančią paskaitą „Muzika, kurios nėra“.
Paskutinis šio sezono susitikimas su Kauno technologijos universiteto (KTU) profesoriumi emeritu G. Kuprevičiumi vyks KTU Kultūros centro (Laisvės al. 13) mažojoje salėje. Paskaitos tiesioginę transliaciją bus galima stebėti svetainėje ktu.edu.
– Balandžio 7 d. vyks jau paskutinė „Meno ir technologijų“ antrojo sezono paskaita „Muzika, kurios nėra“. Pavadinimas skamba gana paslaptingai – ko iš šio susitikimo gali tikėtis ištikimi Jūsų klausytojai?
– Visko, ko nesitiki. O jei rimtai, pakalbėsime apie tylos reikšmę žmogaus ir visuomenės gyvenime, apie muziką, kuri, lygiai kaip ir radijo signalai, sklinda nuolatos ir tik mes patys sprendžiam, kada mūsų smegenų imtuvai ją priims.
– Kaip manote, koks buvo pasaulis, kai jame nebuvo muzikos?
– Muzika buvo visą laiką, tik taip nesivadino. Visas kosmosas pilnas mums nesuvokiamų garsų, o ir ta dirbtinė garsų sistema, kurią mes vadiname muzikos vardu, yra tik dalelė mus gaubiančio nuolatinio skambėjimo.
Žmogus girdi tik tam tikrame diapazone, gi yra gyvūnų, kurie turi žymiai platesnę girdėjimo skalę, ir kas žino, kokia informacija joje sklinda. Mes visai neįsivaizduojame, koks garsynas yra vandenynuose, o koks – vabzdžių gyvenime. Tie dalykai tiriami, tačiau, kai tyrimais užsiima ne muzikantai, jie atrodo nesvarbūs. Gi muzikantai dažnai neturi polinkio žvelgti į savo meną kaip į mokslą, todėl gamtoje sklindančių garsų anatomija kol kas labai atsitiktinė.
– Kokius garsus girdėjo ir kaip grojo žmonės, kai nebuvo instrumentų ir galimybės įrašyti muzikos kūrinių?
– Nei viena civilizacija neturėjo ir neturi problemų tose srityse ar galimybėse, kurių ji tuo metu neturi. Argi renesanso epochoje kam rūpėjo kompiuterizacijos klausimai?
Kitas dalykas, kai atsiranda poreikis tobulinti esamas priemones tam, kad jos leistų išsakyti sudėtingesnes arba gilesnes mintis kitaip, naujesniu būdu. Tai būtina sąlyga sudominti, sutelkti dėmesį, kita briauna parodyti vieną ar kitą reiškinį.
Naujienos mene dažniausiai siekia dviejų tikslų – priblokšti arba pareikšti. Kai grojame įmantriu ir netikėtu instrumentu – tarkim, motociklo ar mobilių telefonų garsais koncertų salėje, niekas negalvoja apie tų garsų filosofiją, o kai griežia smuikas – mąstome apie tos muzikos prasmę. Kai motociklo motoras bus pripažintas tolygiu smuikui, tuomet ir juo grojama muzika bus klausoma kaip estetinė ar prasminė reikšmė.
– Žmonės visame pasaulyje klauso labai įvairios ir skirtingos muzikos. Vieniems patinka pop, kitiems džiazo muzika, o dar kiti – muzikos nemėgsta ir neklauso. Kaip manote, kodėl tam tikrai daliai žmonių muzika yra svetima?
– Muzika svetima tiems, kurie įsitikinę, kad jos jiems nereikia. Vėliau paaiškėja, kad nereikia ir kelionių, muziejų, teatrų, knygų. Reikia tik pinigų ir gerbūvio. Jei pavyksta tuos dalykus pasiekti, paaiškėja, kad gyventi tampa itin nuobodu be kelionių, knygų, teatro, muziejų ir muzikos, kurią tie žmonės atranda pirmiausiai.
Yra daug žmonių, kurie muziką atranda per SEL‘ą, kiti – per apsilankymą miuziklo spektaklyje. Nesutikau nei vieno žmogaus, kuris iš principo būtų nusistatęs prieš muziką. Girdėjau, dabar tampa mada save bebalsiais laikantiems ir muzikai abejingiems burtis į chorus. Jau po pirmos repeticijos paaiškėja, kad jie apie save galvojo labai klaidingai.
– Ar yra tokių muzikos žanrų, stilių, muzikinių projektų, konkursų ar kūrinių, kurių, Jūsų nuomone, šiandien tikrai geriau nebūtų?
– Žymaus vokiečių rašytojo Henriko Heinės kartą paklausė, kas yra muzika. Jis atsakė: nežinau, kas yra muzika, tačiau galiu atsakyti, kas yra bloga muzika, nes jos girdžiu daugiausiai. Tad tai ir mano atsakymas – nesinorėtų, kad būtų taip neatsakingai tiražuojama menkavertė muzika.
Visų pirmiausia tokią atsakomybę privalėtų jausti komercinių radijo ir televizijos kanalų vadovai. Toks abejingumas kokybei galiausiai veda į prastumą, o šis – į stagnaciją, nes prasta muzika neturi jokių perspektyvų vystytis. Ji nužudo pati save. Gi įdomi, meistro ranka paliesta muzika turi didžiulę ateitį vien dėl to, kad joje slypintis potencialas skatina kitus eiti pirmyn.
– Ar tyla taip pat gali būti muzika? Kuo svarbios pauzės muzikai?
– Tylos muzika yra būtina. Daugelyje šalių veikia įstatymai, ribojantys garsumą. Mūsų kavinėse nebegalima susikalbėti, nes tave gaubia neleistinai garsiai skambanti muzika. Savo „iPhone“ telefone turiu decibelus fiksuojančią programėlę. Skaičiai, kuriuos ji rodo viešose erdvėse, yra ženklas, kad mes esame sveikatai pavojingoje aplinkoje.
Triukšmo toleravimas yra bendros kultūros žymė. Šioje srityje ji kol kas toloka nuo vakarietiškos. Tylos poreikis byloja ir apie mūsų bendravimo kultūrą, vienų kitiems pagarbą. Gi pačioje muzikoje pauzės taipogi svarbios. Nedaug kas jomis tinkamai savo kūryboje pasinaudoja.
– XXI-ame amžiuje turime galimybę eiti į koncertus, klausyti mėgstamų atlikėjų iš bet kurios pasaulio vietos, mums prieinama visų žanrų ir stilių muzika, tačiau ar yra kažkas, ko šiandien muzikoje vis dėlto nėra?
– Muzikoje nėra to, ko tu nesupranti. Gi šiaip ji turi viską, kas gali patenkinti kiekvieną klausytoją. Reikia tam tikrų pastangų, kad ją atrastumei. Pačios muzikos net reklamuoti nereikia. Pastebėkite, reklamuojami ne autoriai, o atlikėjai. Per juos mes tą muziką ir atrandame. Jei ir nėra ko muzikoje, tai mūsų joje.
– Ar pasibaigus antrajam viešų paskaitų ciklo sezonui, jau galvojate apie naujus būsimus projektus?
– Du sezonai vienam emeritui yra pakankamai daug. Jau ir taip viršytas numatytų 10 paskaitų limitas, ypač, kai tuo pačiu metu kiekviena savaitę Lietuvos nacionalinio radijo kanale „Klasika“ esu įsipareigojęs paruošti premjerinę valandos trukmės „Audiologų“ laidą. Tad palikime klausimą atvirą.
Šiandien nepaprastai džiaugiuosi maloniu paskaitininkui visuomenės susidomėjimu ir nuoširdžiai dėkoju paskaitas organizavusiai ir globojusiai Kauno technologijos universiteto jaunimo komandai.