Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM, minintis įstaigos veiklos 20-metį, tęsia šiai progai skirtą straipsnių ciklą. Šį kartą – pasakojimas apie pirmąjį įstaigos vadovą gydytoją Gintarą Rasimavičių.
1996 metų pradžioje tuometinio sveikatos apsaugos ministro Antano Vinkaus įsakymu Nacionalinio organų transplantacijos biuro prie SAM vadovu buvo paskirtas tuomet 39 metų gydytojas širdies chirurgas Gintaras Rasimavičius.
Kodėl prireikė steigti įstaigą, koordinuojančią organų donorystės ir transplantacijos procesą? Jau ilgą laiką – dar nuo sovietinių 1970-ųjų – Lietuvoje buvo atliekamos inkstų transplantacijos, o 1987 metais Lietuvoje atlikta ir pirmoji širdies transplantacija. Gydytojams, pasak G.Rasimavičiaus, buvo įdomi ši nauja medicinos sritis, jie matė perspektyvą gelbėti žmones, sodinant jiems mirusių donorų organus.
Buvo atliekama vis daugiau transplantacijų, bet stigo daug ko – ne tik teisinės reglamentacijos, bet ir visą procesą koordinuojančios įstaigos, kuri sudarytų ir prižiūrėtų bendrą recipientų, donorų registrą.
Kadangi teisinės bazės, reglamentuojančios donorystės ir transplantacijos procesą, nebuvo, gydytojai susidurdavo su etinėmis problemomis. Ir nors patvirtintai tvarkai nebuvo nusižengiama, gydytojai, pasak G.Rasimavičiaus, jautė įtampą, „kad kažkas – ne taip“.
Tuo laikotarpiu, kai gydytojai degė entuziazmu atlikti širdies, inkstų transplantacijas, Lietuvoje stigo ne tik teisiškai reglamentuotos galimybės pradėti pokalbį su artimaisiais dėl donorystės – nebuvo nei įstatymo, kuris apibrėžtų smegenų mirtį, nei transplantacijos įstatymo.
„Galiojo tik sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl organų paėmimo. Todėl, nesant atitinkamo įstatymo, reanimatologai tikino negalintys prisiimti atsakomybės dėl smegenų mirties konstatavimo“, – prisimena G.Rasimavičius. Smegenų mirtis buvo nustatoma iš antrinių požymių, refleksų, taip pat – atliekant angiografijos, encefalografijos tyrimus.
Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi parengti du kertinius organų donorystės ir transplantacijos įstatymus – Smegenų mirties ir Transplantacijos. Darbo grupėje buvo teisininkų, gydytojų neurologų, inkstų chirurgų, širdies chirurgų, kurie atlikdavo šių organų transplantacijas. Parengti įstatymai 1996 metais buvo priimti Seime.
O koks buvo visuomenės požiūris į organų donorystę tuomet, prieš du dešimtmečius? „Viskas buvo nauja ir apie donorystę tik buvo pradėta kalbėti“, – prisimena G.Rasimavičius. Ir tada, ir dabar transplantacijas atliekantys gydytojai suprato: kuo daugiau visuomenei bus žinoma apie organų donorystę, tuo mažiau kils dviprasmybių kalbant šia itin subtilia tema. „Nes pasigirsdavo kalbų, neva gydytojai suinteresuoti transplantuoti organus“, – tuometinę situaciją prisimena pašnekovas.
Tačiau kalbos apie kažkokį neva „suinteresuotumą transplantuoti“ pačių gydytojų nestebino: visuomenės nuomonė apie organų donorystę turi susiformuoti pamažu, ne iš karto. „Jau tuo metu, pavyzdžiui, Ispanijoje organų donorystei propaguoti buvo skiriamos didžiulės lėšos, o Lietuvoje – nulis“, – pasakoja G.Rasimavičius.
Įsteigus Nacionalinį organų transplantacijos biurą prie SAM, jo vadovu, profesoriaus Vytauto Sirvydžio siūlymu, buvo paskirtas G.Rasimavičius, pavaduotoju – gydytojas Dobilas Barysas. Dar buvo įsteigtos kelios donorystės ir transplantacijos proceso koordinatorių pareigybės, į kurias buvo priimti jauni gydytojai. Pasak G.Rasimavičiaus, tik įstaigos administratorės išsilavinimas buvo ne medicininis – visi kiti įstaigos darbuotojai buvo gydytojai.
Koks buvo pirmasis darbas įsteigus Biurą? „Iš karto pradėjome važinėti į rajonines ligonines su paskaitomis, seminarais – reikėjo „rinkti“ recipientus, propaguoti organų donorystę. Aplankėme maždaug 15-20 ligoninių. Susitikdavome su gydytojais reanimatologais, kardiologais, neurologais,“ – prisimena G.Rasimavičius.
Į susitikimus su rajonų gydytojais vykdavo ne tik jaunieji gydytojai, bet ir tuomet jau pripažinimą pelnę savo srities specialistai profesoriai Vytautas Sirvydis, Balys Dainys. Pastarasis, pasak G.Rasimavičiaus, jau buvo daug metų dirbęs inkstų transplantacijos srityje, todėl pažinojo gydytojus, mokėjo su jais bendrauti. „Daug lėmė asmeninės pažintys“, – teigia G.Rasimavičius. Paskaitas apie organų donorystę išklausiusiems gydytojams būdavo įteikiami tai liudijantys sertifikatai.
Kadangi iki tol organų donorystė medikams nebuvo propaguojama, transplantacijoms, pasak G.Rasimavičiaus, patekdavo „atsitiktiniai ligoniai“, kurie, galima sakyti – laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu buvo gydomi Santariškių klinikose ir kurių gyvybę galėjo išgelbėti tik širdies persodinimas. „O kiek žmonių mirdavo rajoninėse ligoninėse, nes apie jokį širdies persodinimą niekas nė nekalbėjo“, – apgailestaudamas kalba G.Rasimavičius.
Kai buvo pradėtas sudarinėti širdies transplantacijos laukiančiųjų sąrašas, iš pradžių jame buvo vos šeši, vėliau – 10 recipientų. „Tuo metu daugiausia buvo atliekama inkstų transplantacijų“, – sako G.Rasimavičius. Ne visi širdies transplantacijos laukiantys recipientai jos sulaukdavo, nes dirbtinės širdies, kuri laikinai pakeičia ligos nualintą organą, dar nebuvo.
Naujoji įstaiga – Nacionalinis organų transplantacijos biuras – įsikūrė Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro patalpose su vienu telefonu. Nors iš pradžių koordinatoriai pasikeisdami prie šio telefono kabinete budėdavo ištisą parą, būdavo, kad per mėnesį sulaukdavo vos vieno skambučio apie donorą.
G.Rasimavičius neslepia: jiems, jauniems gydytojams, kuriuos be galo domino medicinos naujovės ir galimybės išmėginti savo jėgas persodinant organus, administracinis darbas nebuvo labai įdomus. Be to, visi Biuro darbuotojai gydytojai, išskyrus administratorę, dirbdavo dar kažkur kitur medicininį darbą. Pavyzdžiui, pats G.Rasimavičius dirbo keturiose vietose. Todėl į Biurą susirinkdavo posėdžiauti arba tada, kai atsirasdavo donoras ir reikėjo tvarkyti dokumentus, koordinuoti procesą.
„Patys vykdavome į ligonines pasiimti donorinių organų – inkstų transplantologai, širdies chirurgai, taip pat – gydytojai oftalmologai, nes jau buvo atliekamos ir ragenų persodinimo operacijos. Patys donorų kraują į laboratorijas veždavome“, – sako G.Rasimavičius.
Įsteigus Biurą, netrukus buvo sutarta su Karinėmis oro pajėgomis dėl donorinių organų gabenimo oro keliu. Deja, kaip šiuo metu, taip ir anuomet – labiausiai stigo vaikų donorinių organų, o galimybių juos atsigabenti iš užsienio – nebuvo. „Prisimenu, kad buvo vaiko širdis Milane (Italija), buvo ir kažkurioje Skandinavijos šalyje. Bet parsigabenti jų negalėjome. Iš Latvijos, Baltarusijos buvo atskraidinti donorų inkstai, o Lietuvos donorų plaučius, širdį yra išsigabenę švedai, norvegai, vokiečiai“, – prisimena G.Rasimavičius.
Donorystės ir transplantacijos procese moraliniu požiūriu neabejotinai sunkiausia dalis – pokalbis su mirusiųjų artimaisiais dėl organų donorystės.
Šiuo metu šią atsakomybę prisiima ligonių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių gydytojai. O anuomet? „Tuo metu pagrindinis pokalbių su artimaisiais dalyvis buvo gydytojas transplantologas. Po kurio laiko ir mes atsikvošėjome, nes pasaulyje tai darė gydytojai reanimatologai“, – pasakoja G.Rasimavičius.
Be to, kai kuriose gydymo įstaigose buvo įsteigta donorystės koordinatoriaus pareigybė. Šie koordinatoriai bendraudavo su mirusiojo artimaisiais, kalbėdavo su jais apie galimybę paaukoti organus donorystei. Tačiau ir gydytojams reanimatologams, ir donorystės proceso koordinatoriams trūko žinių, kaip, kokiu būdu kreiptis į artimuosius, kokius žodžius jiems išsakyti, kad neišgąsdintum. „Laimei, buvo ispanų sukurtų filmukų gydytojams apie pokalbius su artimaisiais – iš jų ir buvo mokomasi seminarų metu“, – prisimena G.Rasimavičius.
Nuo tuometinio Nacionalinio organų transplantacijos biuro, kuris vėliau buvo pervadintas Nacionaliniu transplantacijos biuru, įsteigimo prabėgo jau 20 metų. Pirmasis įstaigos vadovas jai vadovavo ketverius metus – kol 2000 metais šiose pareigose jį pakeitė dabartinė įstaigos vadovė gydytoja Asta Kubilienė.