Parlamentarai pritarė Lietuvos oro uostų infrastruktūros ir paslaugų plėtrai koncesijos būdu. Konkursą laimėjusiam koncesininkui būtų suteikiama teisė plėtoti visus tris šalies oro uostus – Vilniaus, Kauno ir Palangos. Šių oro uostų infrastruktūra visiškai išliktų valstybės nuosavybe. Kiekvieno oro uosto valdymas ir plėtra sutartimi būtų reguliuojami atskirai, atsižvelgiant į esamą oro uostų infrastruktūrą, jos būklę ir sudėtį, veiklos modelį, regioninę ir valstybinę oro uosto reikšmę, suinteresuotų šalių interesus. Parlamentarai pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija prižiūrėtų ir kontroliuotų koncesijos sutarties ir koncesininko įsipareigojimų tinkamą vykdymą.
Pasak frakcijos seniūno Kęstučio Bartkevičiaus, koncesijos laikotarpio pabaigoje tik valstybė perimtų valdyti ir naudoti koncesininko išplėstą ir pagerintą valstybės turtą. Visur pasaulyje plačiai naudojamasi viešosios ir privačios partnerystės teikiamais privalumais.
„Tai reiškia, jog privatus verslas gali sėkmingai priimti nemažą rizikos dalį vykdant įvairius projektus, tai ypač svarbu viešajam sektoriui turint ribotus finansinius išteklius. Vakarų šalyse viešosios ir privačios partnerystės dėka statomos mokyklos, ligoninės, keliai, kyla tiltai, viadukai, o Lietuvoje mes vis dar nesugebame šio proceso atskirti nuo korupcijos ar privatizacijos reiškinių“, – apie koncesijos naudą kalbėjo naujai išrinktas Tvarkos ir teisingumo frakcijos seniūnas Kęstutis Bartkevičius.
Šiandien frakcijoje „Tvarka ir teisingumas“ buvo nuspręsta palaikyti Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo projektą (Nr. XIIP-1217). Įstatymo projektu siūloma apibrėžti šeimos sampratą, kuri kyla iš santuokos, tėvystės ir motinystės.
Seimo narys Algimantas Dumbrava išdėstė argumentus, kodėl reikėtų palaikyti šį įstatymo projektą: „Prigimtinė šeimos struktūra kyla iš prigimtinio vaiko poreikio turėti vienas kitam įsipareigojusius tėtį ir mamą. O santuoką teisiškai prilyginus kitoms bendro sugyvenimo formoms, būtų nuvertintas teisei itin svarbus priesaikos bei įsipareigojimo institutas. Tad santuoką sudariusiųjų teisinis sulyginimas su kitom sugyvenimo formom, būtų ne kas kita, kaip sutuoktinių teisinė diskriminacija, nes prisiėmus daugiau pareigų, jiems dera ir daugiau teisių; tačiau šiuo atveju įsipareigojusiųjų teisės būtų tokios pačios kaip ir neįsipareigojusiųjų. Sulyginus sutuoktinių ir sugyventinių teisinį statusą, valstybėje tik daugėtų nepilietiškų piliečių – reikalaujančių teisių, bet neprisiimančių pareigų. Valstybė turi aiškiai žinoti, kokią šeimos formą remti, nes remti įvairias įsivaizduojamas šeimos sampratas mūsų valstybei būtų per brangus malonumas“.