2016 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Iš Viduklės geležinkelio stoties ešelonas pajudėjo 3 val. 15 min. su trimis šimtais aštuoniasdešimt aštuoniomis šeimomis (1271 žmogus).
Baškirijoje, artėjant prie Jumatovo stoties, ešelonas atsitrenkė į priekyje stovėjusį sąstatą, nes mašinistas ir padėjėjas miegojo. Per katastrofą sudaužyta 12 vagonų. Žuvo 19 žmonių. 35 sunkiai sužeisti. Žuvusieji palaidoti čia pat – katastrofos vietoje. (Iš oficialios to meto ataskaitos).
Tai tik vieno ešelono, vežusio Lietuvos tremtinius istorija. Tik vieno… O kiek jų buvo…
Bet persikelkime į mūsų Atgimimo pradžią. Tada laisvė kiekvienam iš mūsų suteikė daugelį galimybių, kelių ir pasirinkimą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nemaža mūsų tautiečių dalis plūstelėjo į prašmatnius užsienio kurortus, kiti patraukė priešinga kryptimi, ten, kur prieš pusę amžiaus lietuviai buvo vežami jėga ir prievarta – į Sibirą. Ir važiavo jie ne taigos žvėrių medžioti, ne raudonųjų ikrų ragauti. Juos traukė kitokios vertybės – po taigą ir tundrą išblaškyti mūsų istorijos puslapiai.
Grupelė entuziastų ėmėsi ieškoti gyvų liudininkų, kalbino juos, rinko ir kaupė informaciją apie tremties ir kalinimo vietas. Pamažu ėmė ryškėti kraupus Sovietinės imperijos žemėlapis su taigoje, tundroje, ledo ir dykumų plynėse išbarstytais mūsų tautiečių kapais. Atsiskleidė neregėta Lietuvos kančių ir mirčių geografija. Pradėjome organizuoti pirmąsias ekspedicijas į Sibirą vedami vienintelio tikslo – sugrąžinti mums atmintį, slopintą penkiasdešimt metų, surinkti tragiškos mūsų istorijos įrodymus.
Taip gimė visuomeninė bendrija „Lemtis“, suvienijusi tuos, kuriems svarbi ne tik atkovota tautos laisvė, bet ir jos kaina.
Pirmąsias ekspedicijas rėmė turtingos ir mažiau pasiturinčios Lietuvos įmonės, organizacijos bei ekspedicijų dalyviai ir jų šeimos. Bet bėgant metams blėso patriotinis lietuvių entuziazmas. Sunku buvo rasti ekspedicijų rėmėjų. Be valstybinių institucijų paramos tapo nebeįmanoma. Keletą metų bendrijos „Lemtis“ veikla ruseno niekieno neremiama. Bet vėliau vėl išvykome į Sibirą, o nuo 2000-ųjų, remiami Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, kasmet organizuojame ekspedicijas.
Ne kartą aplankytos Komijos, Sverdlovsko, Tiumenės, Tomsko, Irkutsko sritys, daugelis Krasnojarsko krašto rajonų, Permės ir Altajaus kraštai, Chakasija, Buriatija, Lenos delta ir dalis Jakutijos rajonų. Surasta ir inventorizuota 400 kapinių. O ten: kapai, kauburėliai, kryžiai.
Tremtinių kapus ardo gamtos jėgos – sniegas, lietūs, pūgos, vėjai, gaisrai, plauna vandenys, gožia augdamas miškas. Jas naikina ir vietiniai vandalai. Kai kur kryžiai nupjauti, sudeginti, sulaužyti, išguldyti ir palikti pūti. Pasitaiko, kad senų kapų vietoje tenykščiai gyventojai laidoja savo artimuosius. Lietuviški kryžiai paprasčiausiai nuversti ir išmesti į šiukšlyną. Naikinimas buvo ir tebeliko kaimyninės valstybės politikos dalis.
Bendrija „Lemtis“ per 27-erius metus dalyvavo 47 ekspedicijose. Aplankė veik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos – 90 % visų išlikusių tremties vietų. Sibire išbuvome daugiau nei 900 dienų, lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavome 400 tūkst. km, aplankėme 1000 tremties vietų. Sukūrėme keletą dokumentinių filmų, sukaupėme per 35 tūkstančius nuotraukų, 170 val. filmuotos medžiagos.
Skaičiai, skaičiai, o už kiekvieno žmonių likimai. Net ir visko matę ekspedicijų dalyviai, nuščiūva išvydę Obės upės kranto šlaite atsivėrusius žmonių palaikus, Šiaurės ledynų vėjo atidengtus kapus, o ten nudengtuose karstuose – aštraus smėlio nubalintos kaukolės. Baltos baltos, lyg šventųjų.
O kaip sulaikyti ašaras skaitant užrašus lentelėje Tomsko srityje, Tunguskyj Boro kaimo kapinėse su kelių dešimčių mirusių vos per vieną žiemą vaikučių vardais. Penkeri metukai, treji, dveji, vieneri…
Ir šiemet, gavę šiek tiek lėšų, planuojame vykti į penkias ekspedicijas. Su kapų paieška ir inventorizacija į Komiją, Tomsko sritį, Krasnojarsko kraštą. Beriozovkos ir Manos rajonuose kartu su čia esančių Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos moksleiviais ir mokytojais tvarkysime kapus. Vyksime į Jakutiją, prie tolimosios Laptevų jūros ir organizuosime paminklo Tit Aruose sutvirtinimo darbus. Darbų daug, ir juos reikėtų pradėti kuo greičiau, kad spėtume iki rudens, iki šalčių, bet kaip visada vėluoja finansavimas…
Aišku, kad dabartinės ekspedicijos – tai tik laikina priemonė, neužtikrinanti ilgalaikio Sibire esančių kapinių išsaugojimo. Reikalingi konkretūs tarpvalstybiniai susitarimai.
Ir dar. Šiandien žvelgdamas į šią garbingą publiką, noriu paklausti, ar ne laikas ir mums, Lietuvoje turėti didelį, rimtą, šiuolaikiškai įrengtą pasaulinio lygio atskirą Tremties muziejų – muziejų-memorialą?
Neseniai buvau Armėnijoje, kur lankiausi jų Genocido aukų muziejuje. Puiki, jaudinanti ekspozicija. Bet labiausiai pribloškia šimtai žmonių, šeimų, jaunuolių, vaikų dedančių gėles prie amžinosios ugnies.
Gal ir mes kada nors turėsime tokią garbingą vietą, kur galėsime padėti gėles ir nusilenkti mūsų aukoms?