Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
Ministre Pirmininke,
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke,
Jūsų Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai,
gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai,
brangūs tremtiniai, politiniai kaliniai, disidentai, visi Laisvės kovų dalyviai,
garbūs šio minėjimo svečiai!
Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, skausmingai įsirėžusių tautos kolektyvinėje atmintyje. Skaudžios datos, kurios dėl likimo ironijos yra greta viena kitos – tai 1940 metų birželio 15-oji ir 1941 metų birželio 14-oji.
Nors šios dvi datos atsitiktinai yra šalia viena kitos, jos glaudžiai susijusios – juk būtent dėl birželio 15 dieną įvykdytos mūsų šalies okupacijos po metų, birželio 14 dieną, prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai.
Deja, mūsų rytinei kaimynei neužteko tik okupacijos ir aneksijos.
Lietuvos valstybės sunaikinimo pirmųjų metinių išvakarėse sovietų okupacinė valdžia pradėjo protu nesuvokiamo žiaurumo akciją, kurios tikslas buvo išvežti iš Tėvynės labiausiai išsilavinusius, daugiausia pasiekusius savo profesinėje veikloje žmones ir pasmerkti juos mirčiai nuo bado ir šalčio. Juk ne šiaip sau buvo tremiami būtent mokytojai, gydytojai, valdininkai, teisininkai, kunigai, žurnalistai, pasiturintys ūkininkai – jie būtų trukdę okupantams kurti „šviesų komunistinį rytojų“.
Niekuo nenusikaltę, nesuprasdami, kas vyksta, ir nenujausdami, kad jie jau yra pasmerkti, šie žmonės buvo sugrūsti į vagonus ir išvežti į netinkamas žmonėms gyventi Rusijos teritorijas. Sovietų budeliai negailėjo nei laiko, nei pinigų tam, kad mūsų tėvynainiai būtų ištremti kuo toliau į šiaurę, į amžino įšalo žemę. Deja, labai daug lietuvių negrįžo iš tremties vietų. Mūsų šventa pareiga yra niekada šių tremtinių nepamiršti.
Gerbiamieji, kviečiu tylos minute pagerbti visus mūsų tėvynainius, kurie žuvo nuo sovietų okupacijos ir genocido.
Ačiū.
Šiandien minime ne tik Okupacijos ir genocido dieną, ne tik Gedulo, bet ir Vilties dieną. Viltis yra nuostabi žmogaus dvasios savybė, padedanti jam atlaikyti sunkiausius likimo išbandymus, įveikti įvairiausius gyvenimo sunkumus.
Kas galėjo padėti mūsų tremtiniams, kovojantiems už savo gyvybes atšiauriausiomis gamtos sąlygomis? Jų namais tapo vietovės, kuriose nebuvo jokio žmogaus buvimo pėdsako – jokios užuovėjos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės, vien amžino įšalo sukaustyta tundra, padengta plonu samanų sluoksniu. Juos palaikė tik viltis, vien tik viltis išgyventi.
Kas galėjo padėti mūsų tremtiniams, matantiems, kaip miršta jų tėvai, vaikai, broliai ir seserys? Tik viltis. Būtent viltis padėjo tremtiniams išgyventi net tada, kai, rodos, tai buvo neįmanoma. Būtent viltis palaikė badu ir šalčiu marinamus žmones, suteikė jiems jėgų.
Tačiau viltis yra ne tik žmogaus dvasios savybė. Viltis yra ir tautos kolektyvinės sąmonės ypatybė, padedanti tautai išlikti sunkiais jos istorijos momentais.
Vyresniosios kartos žmonės prisimena, kaip jų tėvai, gimę tarpukariu, sakydavo „prie Lietuvos“ arba „Lietuvos laikais“. Būtent žinojimas, kad du dešimtmečius turėjome savo valstybę, palaikė tautos dvasią net penkis okupacijos dešimtmečius, stiprino viltį, kad kada nors sovietų imperija žlugs.
Jau trečią dešimtmetį gyvename nepriklausomoje valstybėje arba, kaip sakydavo anksčiau, Lietuvos laikais. Dabar mūsų tautos kolektyvinė viltis įgauna kitą turinį. Tai viltis, kad jokia kita mūsų šalies okupacija ir tautos genocidas niekada nepasikartos, kad niekada daugiau mūsų žmonės nebus tremiami ir žudomi.
Šio troškimo išsipildymas priklauso ne tik nuo mūsų dvasinės būsenos, bet ir nuo konkrečių darbų – gebėjimo valdyti valstybę, auklėti jaunimą, rūpintis savo kariuomene ir šalies gynyba.
Šiuose darbuose telydi mus šviesus mūsų žmonių, žuvusių nuo sovietų okupacijos ir genocido, atminimas.
Amžina mūsų pagarba Jiems.