2016 m. birželio 23 d. pranešimas žiniasklaidai
Birželio 23 d. Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija posėdyje nagrinėjo tremties pabaigos nustatymo aplinkybes. Posėdyje dalyvavo svečiai iš Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Vyko diskusija dėl tremties pabaigos, jei buvo draudimas grįžti į Lietuvą. Toks draudimas buvo įteisintas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsake “Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams”. Šiame dokumente rašoma ne apie iš Lietuvos prievarta iškeldintus (deportuotus) asmenis – tremtinius, o apie dalį buvusių politinių kalinių. Įsake minimi nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovai ar nariai, politinių partijų (iki 1940 m. birželio 15 d.) vadovai, nacionalistinio pogrindžio aktyvūs dalyviai, antisovietinių organizacijų vadovai (ne eiliniai šių organizacijų nariai), t. y. asmenys, kurie buvo nuteisti už „Tėvynės išdavimą“ (pagal RSFSR BK 58-1-a str.), asmenys, nuteisti už „teroristinius ir diversinius aktus“, „už banditizmą“ (kartais ne tik pagal 58-1a str., bet ir pagal RSFSR BK 59-3 str., turimi mintyje ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai – partizanai).
Į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) dažniausiai kreipiasi asmenys, kurių abu tėvai arba vienas iš tėvų buvo ištremti, t.y. tremtiniai. Duomenys apie šių asmenų teisinę padėtį, pasibaigus jų tremties laikui (panaikinus specialios įskaitos prievolę), išlikę Lietuvos ypatingajame archyve saugomose asmenų ir šeimų tremties bylose. Daliai asmenų po tremties buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje. Kitiems šitoks gyvenamosios vietos pasirinkimo teisės apribojimas nebuvo taikomas. Archyvinėse tremties bylose išlikę duomenys apie tai, kada asmenims buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Tokius leidimus suteikdavo prie LTSR AT Prezidiumo veikianti speciali komisija, kurios sprendimus tvirtindavo LTSR AT Prezidiumas, tokius sprendimus priimdavo ir Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Išrašai iš šių sprendimų (nutarimų) saugomi archyvinėse tremties bylose. Nuo tėvų tremties pabaigos datos priklauso ten gimusių vaikų teisinis statusas. Dauguma į LGGRTC besikreipusių jų vaikų gimė tėvams esant tremtyje, t. y. tuo laiku, kai jiems buvo taikomos specialios įskaitos komendantūros sąlygos tremtinių sutelkimo gyvenvietėse, vietovėse arba buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje.
Kita situacija, kai vaikai gimė buvusioje tėvų tremties vietovėje, jau pasibaigus jų tėvų tremties laikui. Asmenys, turėdami leidimą grįžti, ne visada ir ne iš karto pasinaudodavo šia galimybe. Tai sąlygojo įvairios, taip pat objektyvios priežastys (pavyzdžiui, dar norėdavo papildomai užsidirbti, kad grįžus būtų daugiau galimybių įsikurti, taip pat galėjo turėti įtakos ir žinojimas, kad sugrįžus nuosavybė nebus grąžinama, aplinka sutiks nepalankiai, kai kurie sukūrė šeimas su vietiniais gyventojais). Teisės aktai tremtinio statuso suteikimo pagrindų nesieja su priežastimis, dėl kurių buvęs tremtinys (jo šeimos nariai) pasibaigus tremčiai negrįžo į Lietuvą. Asmens gimimas tremtyje bent vieno iš tėvų buvimo vietoje tremties sąlygomis yra būtinoji Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo sąlyga. Tremtinio teisinio statuso suteikimas susietas su konkrečia faktine aplinkybe, kad asmuo gimė būtent tuo metu, kai bent vienas iš tėvų buvo tremtinys, t. y. buvo tremtinio teisinėje padėtyje: jam buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).
Politiniams kaliniams, pasibaigus įkalinimo lageryje laikui, būdavo leidžiama grįžti (nemažai grįžo 1956 m.) arba jie būdavo nutremiami pas ištremtus šeimos narius į jų tremties vietas ar uždraudžiama jiems grįžti į Lietuvą. Archyviniai duomenys apie tai išlikę Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomose jų baudžiamosiose bylose. Asmenys gali kreiptis į LYA dėl archyvinės pažymos apie šiuos duomenis gavimo, turi teisę ir patys susipažinti su tėvų bylomis. Kartais būna neišlikę draudimo grįžti į Lietuvą dokumentai, tačiau būna išlikę leidimo grįžti archyviniai įrodymai.
Traktuoti, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsake “Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams” minimiems visiems politiniams kaliniams (apie tremtinius išvis nekalbėtina, nes įsakas buvo skirtas ne jiems) iki įsako atšaukimo (1988 m.) nebuvo leista grįžti, nederėtų, nes dauguma jų iki to laiko sugrįžo ir įsikūrė Lietuvoje. Dauguma žinomų Lietuvos partizanų tuo laiku jau gyveno Lietuvoje ir aktyviai įsijungė į atgimimo procesą.
Dar pasakytina, kad daliai buvo leidžiama grįžti į Lietuvą, tačiau ne į konkrečią buvusią gyvenamąją vietą (miestą, rajono centrą, kaimą), kad nereikėtų grąžinti konfiskuotos nuosavybės. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme rašoma apie draudimą grįžti į Lietuvą apskritai. Pagal galiojančius teisės aktus vien gimimo ne Lietuvoje fakto nepakanka tremtinio teisiniam statusui įgyti.
Komisijų sekretoriato patarėja
Danguolė Stonytė, tel. (8 5) 239 65 61, el. p. danguole.stonyte@lrs.lt