Lietuvoje gyvena įvairių tautinių mažumų atstovų – nuo karaimų, totorių iki kaimynų lenkų, t. y. apie 15 proc. šalies gyventojų yra ne lietuviai. Vienas iš šeimų, atvykusių į Lietuvą, siekių – vaikams perduoti savo šalies etnines tradicijas, išsaugoti nacionalinių švenčių šventimo papročius. Lietuvoje šeimą sukūrusi estė Liia Urman teigia, jog tokių šeimų vaikai kartais kalba ne dviem, o net keturiomis kalbomis. Tam, kad lavindami šiuos įgūdžius nepamirštų ir gimtosios kalbos, kuriamos sekmadieninės mokyklos. Jos pamažu tampa bendruomenės formavimosi ašimi – kol vaikai žaidžia ir mokosi, tėvai diskutuoja apie būsimus renginius ir būtinus atlikti darbus.
Vaikai mokosi per žaidimą ir kūrybą
Šiuo metu Lietuvoje gyvenančiai L. Urman kažkada teko iš Talino kraustytis į Kauną vien todėl, jog čia buvo nuspręsta perkelti jos studijų grupę. Iš pirmo žvilgsnio sunkus iššūkis vėliau pasuko gyvenimą visai kita linkme – moteris sukūrė šeimą ir liko čia gyventi.
„Mano likimo priežastis – tokia tradicinė. Apskritai estų Lietuvoje yra arti 100, mūsų draugijoje yra apie 60 aktyvių narių, nes dalis čia tik studijuoja ar atvyksta laikinai padirbėti“, – sako L. Urman.
Estai Lietuvoje bendrai švenčia Nepriklausomybės dieną, Jonines bei Kalėdas, aktyviai veikia šios bendruomenės sekmadieninė mokykla.
„Vaikų yra nedaug – gal 14, tačiau mokykla yra aktyvi, užsiėmimai vyksta kiekvieną sekmadienį. Sakyčiau, ši mokykla – vienas iš estus vienijančių veiksnių. Vaikų turinčios šeimos nori, kad vaikai pagilintų kalbos žinias, o kai atveda vaikus – pamažu pradeda bendrauti ir tėvai“, – sako pašnekovė.
Šioje mokyklėlėje vaikai mokomi estų kalbos ir kultūros. Nesistengiama, kad pamokos būtų perdėm rimtos: vaikai mokosi žaisdami, žiūri filmukus, gamina rankdarbius.
„Kol vaikai užsiiminėja, tėvai aptaria, kokius renginius galime suorganizuoti, kaip kam sekasi“, – sako L. Urman.
Vaikai stebėtinai greitai išmoksta kalbų
Daugiakalbių šeimų vaikai auga aplinkoje, kur suaugusiems greitai apsisuktų ne tik galva, bet ir liežuvis – L. Urman pažįsta šeimų, kurių abu tėvai yra skirtingų tautybių, tačiau nė vienas iš jų nėra lietuvis. Vis tik jie dirba Lietuvoje, tad vaikas auga apsuptas keturių kalbų – su tėčiu kalba viena, su mama – kita, o mokykloje mokosi lietuvių bei anglų kalbų.
„Lietuvių gramatika ir tarimas – labai sudėtingi. Tačiau stebimės, jog vaikai lengvai perpranta ir šią, ir kitas kalbas. Kai pradedama nuo pat mažų dienų, kalbos mokomasi per veiksmą, žaidimą, bendravimą – vaikai tiesiog užauga toje kalboje. Panašu, kad jiems nebūtų jokio skirtumo dar ir kinų kalbą išmokti“, – juokiasi L. Urman.
O kokios yra aktualiausios estų tradicijos? Ar jos skiriasi nuo lietuvių?
„Mūsų šalys – artimos. Sakyčiau, gal tik skiriasi tradiciniai patiekalai bei religija – mes esame liuteronai, lietuviai – katalikai. Todėl tie papročiai, kurie skiriasi, labiau susiję su religija. Na, ir estai iki atvykdami į Lietuvą nebūna matę šaltibarščių – užtat retas lietuvis žino, kas yra šalta „kama“ sriuba – jos pagrindas taip pat yra kefyras arba rūgštus pienas“, – sako L. Urman.
„Vienas tėvas – viena kalba“
Vytauto Didžiojo universiteto kalbotyros profesorė Ineta Dabašinskienė, tyrinėjanti socio- bei psicholingvistikos sritis, sako, jog kai kurie vaikai auga apsupti trijų lingvistinių sistemų: mamos kalbos, tėčio kalbos ir tos kalbos, kuria kalba gyvenamos šalies žmonės. Kaip tai veikia tokių vaikų raidą?
„Tyrimų rezultatai rodo, jog dvikalbių vaikų kalbinė raida truputį vėluoja. Ji vėluoja ikimokyklinio arba ankstyvo mokyklinio amžiaus laikotarpyje. Tačiau vaiko raidos perspektyvoje tai neturi didelės įtakos, nes šie vaikai galiausiai tampa pranašesni, mokėdami dvi ar tris kalbas. Jie tampa konkurencingesni darbo rinkoje, tačiau tyrėjai taip pat įrodė, jog jie geriau dirba komandoje, turi geresnę atmintį, geriau sprendžia įvairias problemas už vienakalbius“, – sakė mokslininkė.
Ar įsivaizduojate situaciją, jog jums vienu metu tektų mokytis dviejų ar net trijų kalbų? Turbūt netrukus pradėtų pintis ne tik liežuvis, bet ir žodžių reikšmės, gramatikos taisyklės. Todėl, nors iš šono gali atrodyti keistai, dvikalbėse šeimose egzistuoja mokslininkų gana seniai patvirtinta praktika, kurią I. Dabašinskienė pavadina: „vienas tėvas – viena kalba“. Kitaip tariant, kiekvienas iš tėvų su vaiku kalba savo gimtąja kalba.
„Jei, pavyzdžiui, lenkas ir rusė gyvena Lietuvoje, nė vienas gerai nemoka lietuvių kalbos, o nori, kad vaikas vis tik ją išmoktų – nereikėtų mėginti su juo kalbėti lietuviškai. Vaikas turi girdėti turtingą, taisyklingą savo tėčio ar mamos gimtąją kalbą. Šia kalba tėvai perteikia ne tik kalbą kaip sistemą, bet ir meilę, emociją, pasaulio pažinimą. Tai vaikui yra labai svarbu“, – sakė I. Dabašinskienė.
Dvi gimtosios kalbos įmanomos, jei buvo išmoktos iki paauglystės
Mokslininkė sako, jog vaikas mokydamasis tikrai darys klaidų, painios skirtingų kalbų žodžius, tačiau tai – raidos proceso dalis.
„Vaikai yra labai jautrūs lingvistinei sistemai. Jie labai anksti geba atskirti kalbų ypatumus, pavyzdžiui, giminiškų kalbų panašius žodžius. Todėl svarbiausia – daug bendrauti su vaiku. Kitaip viena iš kalbų ims svyruoti“,– sakė pašnekovė.
Kuo vaikai vyresni, tuo labiau mažėja jų lingvistinis jautrumas ir gebėjimas atskirti kalbas. Iki paauglystės vaikas, mokydamiesi kalbų, dar gali vystyti dvikalbystės įgūdžius, t. y. turėti dvi gimtąsias kalbas. Manoma, jog vaikas tėčio ir mamos kalbą atskiria netgi dar būdamas mamos įsčiose. Tačiau gimęs jis turi augti apsuptas šių kalbų ir jas praktikuoti.
„Jei jie neturi draugų, kalbančių ta kalba, nelanko toks kalbos būrelių – viskas, ta kalba pradės šlubuoti“, – perspėja I. Dabašinskienė.
Valstybė remia sekmadienines mokyklas
Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vedėja Rasa Paliukienė sako, jog šalyje gyvenančios tautinės bendrijos pačios sprendžia, ar joms reikia sekmadieninių mokyklų, kuriose mokoma tradicijų bei kalbos, kokiu dažnumu ir kurioje vietoje bus organizuojami užsiėmimai. Valstybė remia visas savo kultūrą bei tradicijas puoselėti siekiančias bendruomenes.
„Šių mokyklų veikla priklauso nuo to, kiek bendruomenėje yra vaikų ir jaunimo – jiems užaugus ir veikla apmiršta, tačiau kai gimsta nauja karta – vėl suaktyvėja“, – sakė R. Paliukienė.
Tautinių mažumų departamento atstovė sako, jog, pavyzdžiui, karaimų ir totorių bendruomenės vasarą organizuoja ilgas, trijų savaičių trukmės stovyklas, kurių metu intensyviai moko vaikus kalbos. Savaitgalio mokyklas, kuriose mokoma amatų, šokių, tradicijų, Lietuvoje turi armėnai, azerbaidžaniečiai, estai, rusai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, kazachai ir kiti.
„Jei pažinsi savo kalbą ir kultūrą – gerbsi ir kitos tautos tradicijas“, – sekmadieninių mokyklų reikšmę apibendrina R. Paliukienė.
Rugsėjo 22-23 d. Birštone įvyks tautinių bendrijų sekmadieninių mokyklų mokytojų seminaras
„Ugdymas daugiakultūrėje aplinkoje“. Dvi dienas truksiančiame renginyje numatoma ne tik aptarti aktualijas, įvardinti tendencijas, bet ir aptarti lūkesčius, susijusius su sekmadieninėmis mokyklomis.
Estų bendruomenės ir TMD nuotraukos