Renginio tipas: Paroda
Renginio data: 2016-09-16, penktadienis
Renginio pradžia: 17:00
Renginio vieta: Janinos monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. J.Basanavičiaus 45, Kėdainiai
VII-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „TEKSTILĖ: SIELAI IR KŪNUI“
Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje vienoje parodoje eksponuojamos visos tekstilės rūšys, supančios šiuolaikinį žmogų – ne tik unikalieji kūriniai, bet ir dekoratyviniai audiniai bei dizainerių sukurti drabužiai. Tokią plačią aprėptį siūlo pats gyvenimas, neigiantis tekstilės elitiškumą, trinantis dailės sričių ribas, kviečiantis nauju žvilgsniu įvertinti tai, kas sudaro mūsų natūralią aplinką. O joje daug tekstilės – audinių, kilimų, mūsų dėvimų drabužių. Tekstilės menininkų ir kostiumo dizainerių pastangos sukurti estetišką aplinką dažnai susipina, jie dirba bendradarbiaudami tarpusavyje. Tekstilė vis dažniau traukia ir kitų dailės sričių atstovus – skulptorius, tapytojus, grafikus. Postmodernizmo epochoje skulptoriai mėgsta minkštas medžiagas, grafikai spaudžia, o tapytojai tapo ant audinių. Bendros veiklos pavyzdžių išvysime ir šioje parodoje.
Bienalės rengėjai siekė aprėpti kuo daugiau sričių, telpančių į „tekstilės kultūros“ terminą, demonstruojantį archetipinį tekstilės vaidmenį žmogaus buityje. Sielos poreikius atspindi unikaliosios tekstilės kolekcija, o materialiosios, kūniškosios sferos – drabužiai ir dekoratyviniai audiniai, įvardijami „namų tekstile“. Kostiumo ir tekstilės dizaino eksponavimu kartu su unikaliąja kūryba siekiama priartėti prie šiuolaikinių vartotojų poreikių, sudominti tekstilės menu kuo gausesnes visuomenės grupes. Tai ir duoklės atidavimas dažnai bevardžiams dekoratyvinės tekstilės kūrėjams – unikalūs darbai yra viešinami, demonstruojami parodose, tuo tarpu namų tekstilę kuriančių menininkų atradimai dažnai lieka nuošalyje, nepaisant to, kad jie formuoja XXI amžiaus žmogaus gyvenseną, taiko inovatyvias technologijas, pasižymi unikaliajai tekstilei būdingu konceptualumu.
Skirtingai nuo masiniam vartotojui skirtų tekstilės mugių, kuriose galima išvysti daug komercinės tekstilės ir aprangos, bienalėje eksponuojama labiausiai intriguojanti ir kontroversiška dekoratyvinė tekstilė, pasižyminti unikaliajai tekstilei būdingu konceptualumu ir problemiškumu.
Lietuvos tekstilės menas – dinamiškai besiplėtojanti dailės sritis, jai būdinga plati raiškos skalė: nuo tradicinėmis meninėmis priemonėmis atliktų kūrinių iki ambicingų konceptualių darbų, pasitelkiančių išmaniąsias technologijas, vizualinius ir garsinius efektus, įsiliejančių į bendrą šiuolaikinio meno erdvę. Tekstilė glaudžiai susijusi su nacionaline lietuvių pasaulėjauta ir laikoma archetipine veiklos sritimi.
Tekstilės meno bienalė pristato dabartinę lietuvių tekstilę su skirtingais autorių žvilgsniais į kultūrinį ir istorinį paveldą, masinę kultūrą, tradicijas ir inovacijas. Čia galima pamatyti ir tradicinį tekstilės meną, ir novatoriškus ieškojimus, naujų technologijų ir technikų apraiškas. Greta pripažintų menininkų-tekstilininkų savo kūrybą eksponuoja žinomi įvairių sričių dailininkai ir ambicinga jauniausioji menininkų karta.
Parodos atidarymo metu buvo pristatyta šiais metais pasirodžiusi knyga „Absoliuti tekstilė: Nuo ištakų iki XXI a.“ (sudarytoja Eglė Ganda Bogdanienė), išleista Lietuvos dailės muziejuje 2014 m. gruodžio – 2015 m. gegužės mėnesiais veikusios parodos „Absoliuti tekstilė“ proga.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė,
dr., menotyrininkė
Bienalės kuratorė prof. Žydrutė Ridulytė
Organizatoriai: prof. Eglė Ganda Bogdanienė, dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė ir
LDS Galerija ARKA
Laura Pavilonytė-Ežerskienė
Personalinė paroda „TIK(s)ĖJIMAS“
Parodoje „TIK(s)ĖJIMAS“ keliu ir apibendrinu savo kūryboje nuolat atsikartojančius, lyg gijos tarpusavyje susipynusius klausimus apie meną, laiką, tekstilę, kūrybą ir save.
Kūrybiniame procese tekstilės objektams sąmoningai naudoju perdarymo technologiją, kas dar mano močiutei buvo ne savitos estetikos išraiška, bet išgyvenimo būdas skurdžiais pokario laikais. Šiandien pasitelkiant bei interpretuojant šeimoje matytą tekstilės kūrimo strategiją, iš taupumo kūrybiškai jungti kiekvieną siūlo galelį ir audinio skiautelę, ją renkuosi kaip gamtą ir pasaulį tausojančią technologiją, tikėdama, kad kūrybiškumas gali padėti išspręsti civilizacijos užaugintas ekologines problemas.
Tekstilę kūryboje pasitelkiu ne tik kaip išraiškos priemonę bet ir kaip meninio tyrimo objektą. Ieškodama jos tapatybės, kontempliuoju į vieną iš esminių tekstilės vaidmenų – įvairių technologijų pagalba kažką sujungti, susiūti, supinti ir gebėjimą pataisyti, užadyti, pritaikyti iš naujo, pratęsti laike daikto naudojimą, buvimą. Kūrinių cikle „Tekstilės tapatybė“ užfiksuota žmogaus įtakoje sužalota ar deformuota gamtinė aplinka, kuri ritualiniais meninės tekstilės judesiais metaforiškai užadyta, tokiu būdu lyg ir sustabdyta, užkonservuota. Žinoma šių akcijų tikslas ne pratęsti šios aplinkos panaudojimą, o veikiau atvirkščiai ironizuoti vartotojišką žmonijos santykį su gamta ir žeme. Kontrastuojančio kūrinių ciklo „Buities daiktai“ objektai atvirkščiai nėra sąmoningai kurti, o tiesiog išsaugoti, kartu su savo šeimininkų meile tekstilei, gyvenimo istorijomis. Todėl šie objektai pateikiami ne ironizuojant, o išaukštinant meilę daiktams, ilgaamžį jų naudojimą ir be abejonės taip pat kalba apie tekstilės identitetą, pirmaprades jos funkcijas – mus sušildyti, sutvirtinti, sujungti ar net išlaikyti atmintį.
Kūriniuose „Kaip tapti laimingu“, „Teritorija“ ir kt. neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo, spiralės arba tinklo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje. Netgi kūrinys „UBV 76“, nors labiau vizualizuoja atkarpomis matuojamą šių laikų pasaulio stebėjimą ir tiksi lyg Žemės rutulio širdis, tam tikra prasme yra amžinas, nuolat atsikartojantis signalas.
Apibendrinant parodoje eksponuojamus kūrinius galėčiau teigti, jog tekstilė man yra jungtis tarp buities ir būties, ir tą sąsają aš įžvelgiu tiek fizinėje tiek metafizinėje plotmėje. Parodos ekspoziciją traktuoju kaip vientisą tekstilės instaliaciją, kurioje kūriniai tarsi diskutuoja vieni su kitais, išryškindami tų pačių temų skirtingus aspektus, išskleisdami galimus atsakymus į kūryboje iškeltus klausimus apie mūsų santykį su tekstile, lydinčia mus gyvenime, nuo lopšio iki kapo, apie tiksintį laiką ir laike kintančias meno kūrinio definicijas.
Autorė Laura Pavilonytė-Ežerskienė
Projektas „Tik(s)ėjimas“ paremtas LKT individualia valstybės stipendija meno kūrėjui.