Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vadovas, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, ne tik pamynė socialinio dialogo principus, bet ir nepaiso Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei šalies įstatymų. Pirmadienį, rugsėjo 19 d., vykusiame Vyriausybės pasitarime nebuvo pritarta švietimo šakos kolektyvinės sutarties projektui ir ji grąžinta Švietimo ir mokslo ministerijai toliau tobulinti. Pasak Vyriausybės pranešimo spaudai, sutarčiai nebuvo pritarta, nes joje negalima tartis „dėl biudžeto“ ir dėl dalykų, kuriems reikia papildomų biudžeto asignavimų. Iš kolektyvinės sutarties projekto, grąžinto Švietimo ir mokslo ministerijai, nurodyta išbraukti visus punktus, kuriuose kalbama apie lėšų poreikį.
Kyla klausimas, ar pats Ministras Pirmininkas, jo patarėjų komanda, Vyriausybės narė, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė žino, jog Darbo kodekso 50 straipsnio 4 punkte yra nurodyta, kad šakos kolektyvinėje sutartyje paprastai nustatoma (1) darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos; (2) darbo apmokėjimo sistema kainų, infliacijos didėjimo atvejais; (3) specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygos; (4) socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių ginčų, streikų; (5) darbo normų, išdirbto laiko, aptarnavimo, darbuotojų skaičiaus nustatymo, pakeitimo ir peržiūrėjimo tvarka; (6) kitos šalims svarbios darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos. Būtent dėl šių dalykų beveik du metus visų švietimo profesinių sąjungų atstovai ir derėjosi su Švietimo ir mokslo ministerija, kurią tai daryti įpareigojo ta pati sutarties projektui nepritarusi Vyriausybė.
Švietimo profesines sąjungas apstulbino ir Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų samprotavimai apie tai, kad taisant kolektyvinės sutarties projektą, nereikia sužinoti profesinių sąjungų nuomonės!
Susiklosčiusi situacija Lietuvos mokytojų atstovus verčia daryti išvadą, kad siūlydama pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį, Vyriausybė nenori prisiimti nė mažiausių įsipareigojimų, o apsiriboti tik trafaretinėmis deklaracijomis apie švietimo svarbą ir jo prioritetą Lietuvoje. Taip pat, A. Butkevičius ir ministrų kabinetas, buldozeriu stūmęs naują Darbo kodeksą, kuriame, pasak jų, yra numatytos nepalyginamai didesnės galimybės darbuotojams pasiekti sau palankių susitarimų su darbdaviais, nemato reikalo nei tartis, nei susitarti su mokytojų atstovais.
Šalies pedagogų interesams atstovaujančios profesinės sąjungos nesitaikstys su tokiu politikų elgesiu ir imsis teisinių žingsnių ginti pažeistus pedagogų interesus ir jų teisę tartis dėl jų socialinių – ekonominių sąlygų gerinimo.