Tyrimas apie Lietuvos gyventojų ir elitų europietiškumą rodo, kad 74 procentai šalies gyventojų remia Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, tačiau kaip didžiausią nenaudą įvardija imigrantų krizę. Aukštai neigiamų ES aspektų sąraše yra ir bendroji valiuta – euras.
Apie žmonių lūkesčius ir didžiausias baimes būnant Europos Sąjungoje bei naujausius tyrimo rezultatus įžvalgomis dalijasi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė ir tyrimo grupės vadovė Irmina Matonytė.
Tyrimas apie Lietuvos elitų ir gyventojų europietiškumą yra atliekamas nuo 2004-ų metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Koks yra tyrimo tikslas ir kokia yra esminė tendencija – lietuviai labiau teigiamai ar neigiamai vertina narystę bendrijoje?
Šis mokslinis projektas – tai tęsinys 2005 m. pradėto ir 2010 m. baigto vykdyti didelio palyginamojo daugiašalio tyrimo, kuriame buvo analizuojami įvairūs Europos Sąjungos tapatybės, interesų, atstovavimo ir politikos klausimai 18 ES valstybių-narių, labiausiai koncentruojantis į šių valstybių politinį, ekonominį, žiniasklaidos ir profsąjungų elitą. Lietuvoje tuo metu pagal standartizuotą tarptautinę metodiką buvo atlikta 2 politinio, 1 ekonominio, 1 žiniasklaidos ir 1 profsąjungų elito apklausa ir pradėta kaupti ir sisteminti empirinių duomenų bazė.
Tad bendra tendencija yra tokia, kad Lietuvos gyventojai šiek tiek kitaip ima vertinti narystę Europos Sąjungoje, nes mums tai jau yra tapę kasdienybe, vos ne banaliu dalyku. Mums dar tik siekiant ES narystės bei pirmaisiais metais bendrijoje daugelio lūkesčiai buvo siejami su vertybiniais narystės sąjungoje aspektais – žmogaus ir pilietinėmis teisėmis, žodžio ir spaudos laisve ir šia prasme narystė Europos Sąjungoje buvo vertinama kaip labai patrauklus ir svarbus pasirinkimas. Dabar į pirmąjį planą iškyla praktiškesni ir kasdieniškesni klausimai –dėl imigrantų, dėl ES „kišimosi“ į daugelį viešosios politikos klausimų, dėl euro įvedimo.
Penktadalis respondentų (18%) narystę vertina teigiamai ir nemato absoliučiai jokių neigiamų aspektų. Kaip svarbiausius pliusus jie įvardija esmines Europos Sąjungos vertybes, galimybę laisvai judėti po visą Sąjungos erdvę, asmenybės raiškos laisvę, galimybes nevaržomai mokytis, dirbti ir tobulėti Europoje, bei panašius dalykus.
O kokius trūkumus įvardija respondentai?
Sakiusiųjų, kad narystė Europos Sąjungoje Lietuvai yra visiškai nenaudinga, buvo 8%, ir tai yra labai mažai, lyginant su kitų ES šalių narių gyventojų vertinimais. Kaip didžiausi minusai yra įvardijami jau minėtoji baimė dėl imigrantų ir pabėgėlių, o taip pat ir nusistatymas, tarp respondentų pastebimas jau nuo pačios narystės pradžios, kad Europos Sąjunga diktuoja sąlygas ir verčia Lietuvą priimti kaip kuriuos sprendimus, kurie nenaudingi pirmiausia ekonomine prasme. Šį trūkumą pažymi apie 40% respondentų.
32% respondentų Lietuvoje eurą laiko ne ES „stiprybe“ o „silpnybe“ (eurą laiko nenaudingu dalyku). Ar galite pakomentuoti, kokius euro trūkumus mato Lietuvos piliečiai?
Konkrečių argumentų „prieš“ eurą apklausoje neklausėme, tad jų ir negalėčiau išvardinti, tačiau įdomu tai, kad šalia to, jog trečdalis Lietuvos gyventojų apskritai eurą laiko nesėkmingu ES projektu, net 51% apklaustųjų buvo asmeniškai nepatenkinti euro įvedimu Lietuvoje 2015 m. Mažesniu mastu, bet šis nepasitenkinimas euru aptinkamas ir tarp biurokratų, administracinio elito, kurie iš profesinės pusės taip pat mano, kad euro įvedimas buvo prastas sprendimas. Tokią nuomonę greičiausiai galima aiškinti kaip vieną iš Europos finansinės krizės ir ekonominės stagnacijos atgarsių. Mes esame bendrijos nariai ir neišvengiamai šiais sunkumais dalijamės su visa Europa. Taip pat galima teigti, kad su euro įvedimu buvo siejamos daugelio žmonių viltys – euras iki tol buvo suvokiamas kaip aukštesnio statuso pripažinimas, taip pat kaip ir augančios ekonomikos simbolis. Savaime suprantama, tokie simbolinio pobūdžio lūkesčiai ilgai laikytis negalėjo – pinigai atspindi perkamąją galią, o ši Lietuvoje nedidėja.
Jeigu lygintume paprastus gyventojus ir elitą – kuri visuomenės grupė palankiau vertina narystę Europos Sąjungoje?
Apklausa parodė, kad 100 procentų elito (politinio, žiniasklaidos, administracinio) atstovų narystę vertina palankiai ir teigia, kad Lietuvai narystė Europos Sąjungoje yra naudinga (palyginti su 74% paprastos visuomenės narių).
Didžiajai Britanijai nusprendus išstoti iš Europos Sąjungos, garsiau prabilta apie valdžios Europoje centralizaciją/decentralizaciją – vieni teigė, kad valstybės narės turėtų turėti daugiau galios, kiti teigė, kad daugiau galios šalių narių atžvilgiu turėtų turėti Europos parlamentas ir Europos komisija. Kokią tendenciją šiuo klausimu galima pastebėti žvelgiant į apklausos rezultatus?
Galima padaryti išvadą, kad tiek paprasti Lietuvos gyventojai, tiek ir politinis, žiniasklaidos ar administracinis elitas turi nelabai tikslų supratimą apie tai, kaip veikia Europos Sąjungos institucijos, ir ką šia prasme reiškia vienos galios sustiprinimas ar kitų galių sumažinimas. Pavyzdžiui, buvo klausiama ir apie Lietuvos gyventojų norą gyventi labiau centralizuotoje Europos Sąjungoje. Čia užfiksuoti esminiai prieštaravimai, tam tikras nuomonių nesutapimas. Didžioji dauguma – 84 proc. – pritaria teiginiui: „Šalys narės, o ne centrinė Europos Sąjungos valdžia turėtų išlikti pagrindinėmis Europos Sąjungos veikėjomis“, t.y. pasisako už Europos Sąjungos decentralizaciją ir taip pat 84 proc. pritaria, kad „svarbiausi sprendimai, susiję su Europos Sąjunga, turėtų būti priimami visuotiniame referendume Europos piliečių daugumos balsais“. Suprantama, kad tokiame referendume Lietuvos balso praktiškai nesigirdėtų. Lietuvos gyventojai, taip pat pritaria, kad „Europos Komisija turėtų tapti tikra Europos Sąjungos vyriausybe“ (64 proc.), „Europos Parlamento galios turėtų būti sustiprintos“ (62 proc.), „Europos Centrinio banko galios turėtų būti sustiprintos“ (63 proc.).
Kitas pavyzdys: priimant sprendimus Europos Sąjungoje nepakankamai atsižvelgiama į Lietuvos interesus, skiriama per mažai dėmesio (78%). Panašių neatitikimų (kai lygia greta skelbiami vienas su kitu nederantys požiūriai) požymių yra ir elitų tarpe, ypač politinio. Kitaip tariant, čia jau galima daryti išvadą apie tam tikrą bendrijoje vykstančių procesų neišmanymą ir jų atspindėjimą tiek viešojoje nuomonėje, tiek politinėje komunikacijoje.
Galbūt šį nesupratimą galima papildyti ar paaiškinti įdomiu pastebėjimu, kad gyventojai labiau pasitiki ne Seimu, o Europos Parlamentu, taip pat teigiamiau atsiliepia apie Europos Komisiją, o ne apie Lietuvos Vyriausybę. Gal žmonės iš tiesų vis dar nesupranta kaip veikia Europos Sąjungos institucijų mechanizmas?
Pasitikėjimo institucijomis klausimai yra šiek tiek „minkštesnio” pobūdžio ir jie nebūtinai atspindi tų institucijų darbo (pasiekimų ar trūkumų) vertinimus. Pasitikėjimas yra labais susijęs su politine kultūra, tradicijomis, socialinės psichologijos veiksniais ir moralinėmis nuostatomis. Tai, kad labiau pasitikima Europos Sąjungos institucijomis, atspindi bendrą nusivylimą vietine politine situacija. Panaši tendencija yra ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kur Europos Sąjungos institucijos vis dar suvokiamos idealizuotai – kaip ideologiškai nuoseklesnės, mažiau korumpuotos ir t.t. Tačiau – kaip matėme – tai nereiškia, kad žmonės šioms institucijoms norėtų suteikti daugiau galių. Pasitikėjimo ES institucijomis genezėje didesnį vaidmenį vaidina vertybinės nuostatos ir lūkesčiai– Europos Sąjungos institucijos suvokiamos kaip vilties šaltinis.
Tyrimo užbaigimas numatomas 2018 metais. Kokių projekto rezultatų tikitės ir kuo tokio pobūdžio tyrimai gali būti naudingi plačiajai visuomenei?
Labai laukiame, kada galėsime atlikti naujai išrinkto Seimo narių apklausą. Ją planuojame 2017 m. pavasarį. Lietuvos gyventojų ir elitų europietiškumo klausimai gali ir turi rūpėti ne tik akademinio dramblio kaulo bokšto tyrėjams, bet ir šalies, ES politikams bei plačiajai visuomenei. Turint elitų ir gyventojų duomenis iš tos pačios šalies galima geriau įsigilinti į europinės darbotvarkės nustatymo, europinės tapatybės ir politikos formavimo(si) klausimus ir pan. Tad džiaugiamės, kad šiandien galime pasidalinti šiomis įžvalgomis, o netolimoje ateityje tuos duomenis galėsime palyginti su, pavyzdžiui, Lenkijos, Vokietijos ar Graikijos duomenimis. Juk jei ir nemanome, kad Europoje esame “viena šeima”, tačiau jau neišvengiamai turime pripažinti, kad esame “vienoje valtyje”.
Ačiū už pokalbį.