„Diena“ jau pasakojo apie Natalijos Vorožbit spektaklį „Saša, išnešk šiukšles“, kurį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatė Stanislavas Moisejevas. Jo premjera įvyko „Ukrainos mėnesio“ metu, Panevėžyje organizuoto teatro meno vadovo Lino Zaikausko iniciatyva. Savo laiku jis taip pat statė spektaklius Kijeve („Mūsų miestelis“ „Vyšnių sodas“ teatre „Dniepro kairysis krantas“, „Kaukazo kreidos ratas“ Nacionaliniame I. Franko teatre). Ir štai dabar, į Ukrainą įsimylėjęs Linas Zaikauskas, trečiosioms Maidano metinėms surengė ištisą ukrainietiškos kultūros festivalį, į kurio programą, be kita ko, buvo įtrauktos ir parodos – maištingojo Maidano fotografijų bei karikatūrų, tame tarpe ir politinių, atvežtų iš Poltavos. Sergejus Loznica Lietuvos publikai pristatė savo filmą „Maidanas“, o štai Taraso Tkačenkos filmas „Purplelio lizdas“, kurį turėjo pristatyti pagrindinio vaidmens atlikėja Rima Ziubina, deja, nebuvo parodytas dėl pačių ukrainiečių kaltės. Vienu iš įdomiausių šio Festivalio renginių, mūsų nuomone, tapo diskusija tema „Maidanas ir vakarietiško pasaulio dvasinės vertybės“. Jau vien šio renginio pavadinimas man iškėlė klausimą – provokacinį, kaip tik tinkantį, norint užaštrinti pokalbio temą, – nuo kurio aš ir pradėjau savo pokalbį su režisieriumi Linu Zaikauskau.
– Ar šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje puoselėjamos dvasinės vertybės? Aš turiu omenyje būtent dvasines, o ne subtilią mentalinę meno, filosofijos ir t.t. sferą, kuri yra dažnai painiojama su dvasingumu.
– Tiesą sakant, tai ir reikės išsiaiškinti diskusijos metu (juokiasi). Skeptiškas požiūris į daugelį dabartinių vakarietiškų vertybių egzistuoja ne tik pas jus. Pagrindiniai šio pašnekesio dalyviai, aukšto rango dvasininkai ir kunigija, taip pat kritiškai atsiliepė apie vienas arba kitas šiuolaikinio Vakarų gyvenimo tendencijas. Į šį renginį mes dalyvauti pakvietėme Panevėžio vyskupą- ordinarą Liną Vodopjanovą, atstovaujantį Romos Katalikų bažnyčią, ir Ukrainos Graikų katalikų bažnyčios atstovą arkivyskupą Irenijų Bilyką, atvykusį iš Vatikano. Kaip tik pačią diskusijos temą ir padiktavo Maidanas, kurio tikslas buvo ne tik nuversti esamą valdžią, bet ir padaryti Ukrainą Europos dalimi, įtvirtinti Ukrainos visuomenėje jos vertybes, visų pirma, patrauklias jaunimui. Ir ne tik ekonomines.
– Kokios būtent vertybės, visų pirma, buvo turimos omenyje?
– Na, pavyzdžiui, ta pati žodžio laisvė, kuri Vakarams jau seniai tapo natūralia. Kadangi abu dvasininkai daug ką, kas šiuo metu vyksta Vakaruose, vertina kritiškai, ir gali atvirai reikšti savo nuomonę, aš juoko forma pasakiau, kad pati svarbiausia vakarietiško gyvenimo vertybė yra savikritika. Ji visuomenei leidžia vystytis. Tai faktas: kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo ji atviresnė ir tuo pačiu mažiau bijanti savikritikos. Ji neįmanoma išoriniam poveikiui uždarose totalitarinėse šalyse, ugdančiose „valio“ patriotizmą. Nesvarbu, kad žmonės tose šalyse gyvena siaubingai, kad jie skursta, kad iš jų yra atimta laisvė, teisė reikšti savo įsitikinimus, kad jiems kasdien yra „plaunamos“ smegenys, atimant galimybę protauti savarankiškai – vis tiek jiems reikia garsiai šlovinti savo tėvynę. Tuo pat metu, pavyzdžiui, toje pačioje Rusijoje šią mėgstamą savikritiką, būdingą Vakarų pasauliui, atgręžia prieš ją pačią. Pas jus streikuoja, o pas mus ne! Reiškia, pas mus viskas gerai, o pas jus viskas blogai! Bet tai, kad streikuoja, ir yra gerai. Nes tokiu būdu pasireiškia problema, kurią visuomenė ir valdžia privalo išspręsti drauge. O prieš ją išsprendžiant, ji patenka į visuomeninės diskusijos lauką. Bet ten, kur patriotizmas yra suprantamas kaip lojalumas valdžiai, kaip visiškas paklusimas valstybei, kur streikas arba net kritika yra vertinami kaip nacionalinių interesų išdavystė, realios problemos neaptarinėjamos ir nesprendžiamos. Ten yra pasikliaunama tvirta diktatoriaus ranka, kaip tai vėl atsitiko ir vyksta Rusijoje. Būtent, tas „valio“ patriotizmas, kuris šiuo metu ten yra ugdomas ypač sparčiai, ir tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios aš sugrįžau į Lietuvą. Tuo labiau, kad dabartinė Putino Rusijos atmosfera tapo visiškai nepriimtina mano dukteriai. Aš nenorėjau, kad jos sąmonė formuotųsi beprotybės, ideologinio šėlsmo sąlygomis. Šiuo metu dukra, kuriai jau sukako septyniolika, mokosi Liubline, viename iš geriausių humanitarinių licėjų Lenkijoje.
– Ir kaip ji ten jaučiasi po gyvenimo Rusijoje?
– Ji labai patenkinta, kad išsikėlė iš Rusijos, kur jai mokytis buvo neįdomu. O Liublino licėjuje labai įdomi mokymo programa, dukrai ten labai patinka. Be to, pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus nuo gimimo ji praleido Lenkijoje, kur aš ne tik dažnai stačiau spektaklius, bet ir vadovavau Povšechnos teatrui.
– Daugelį metų Jūs gyvenote kaip kariškis – nuolat keliaudavote su šeima po įvairius miestus ir miestelius. Ar režisieriui turi tam tikrų privalumų toks klajokliškas gyvenimas?
– Laisvo menininko privalumas yra tas, kad jis neturi jokios atsakomybės, išskyrus spektaklio pastatymą. Jam tuomet neskauda galvos dėl kolektyvo, kuriame dažnai vidiniai konfliktai ima viršų prieš kūrybą. Jam nereikia galvoti, kaip į salę pritraukti žiūrovą, kaip spręsti finansines problemas… Štai ir dabar Panevėžyje, be daugelio kitų rūpesčių aš sau prisidūriau dar vieną – beveik kiekvieną mėnesį pravedame po kažką panašaus į festivalį. Baigėsi Ukrainos dienos, greitai prasidės Gruzijos dienos. Dabar taip paprastai nenuvyksi statyti spektaklio į Lenkiją arba Ukrainą, kaip tai būdavo anksčiau.
– Ar gerai sekėsi dirbti Kijeve?
– Puikiai! Aš tiesiog įsimylėjęs Kijevą. Be to, kad pats miestas yra labai žalias ir gražus, jame vyrauja puiki atmosfera. Ir su abiejų teatrų aktoriais mes iškart radome bendrą kalbą. Tiesa, kilo konfliktas su viena „žvaigžde“, bet aš nežinojau, kas pas jus ten žvaigždė, o kas ne. Aš visus iš eilės verčiau dirbti (juokiasi). Taip kad aš ne tik kartkartėmis statyčiau spektaklius jūsų nuostabioje sostinėje, bet netgi ten apsigyvenčiau visam laikui.
– Kaip sakoma, gera ten, kur nėra mūsų… Man atrodo, kad dabar čia, Lietuvoje, Jūs per daug idealizuojate Ukrainą dėl Maidano. Tuo tarpu, mūsų visuomenėje šiandien vis labiau didėja nusivylimas tuo, kas iš tiesų šalyje dedasi po Vertybių Revoliucijos. Iš jos buvo laukta kitokių rezultatų.
– Mes nesilaikome tokios nuomonės, kad Ukrainos visuomenė yra nusivylusi Maidano rezultatais. Mes ir toliau laikome jus didvyriais ir stengiamės net negalvoti apie tai, kad tarp jūsų yra kokių tai vidinių nesutarimų ir konfliktų. Mes norime jus idealizuoti, nes norime matyti jus, apgaubtus herojiškos aureolės. Mums labai sunku į savo sąmonę įsileisti jūsų pastebėjimą, kad jūsų visuomenė nusivylė Maidanu.
– Ne pačiu Maidanu, o realiais jo rezultatais.
– Tuo labiau. Mes tikėjomės ir tebesitikime kad ir Jūs, ir Gruzija, galų gale visam atsisveikins su sovietine praeitimi ir taps pilnaverte civilizuoto pasaulio dalimi. Todėl kiekvienas lietuvis, išgirdęs tokias nemalonias kalbas apie nusivylimus Ukrainos visuomene, nuspręs, kad Jūs esate Putino agentas. Mes, būdami čia, norime tikėti, kad pas jus ten viskas gerai. Mes jus labai mylime, todėl turbūt ir idealizuojame.
– Mes jus taip pat labai mylime, nes Lietuva ir Lenkija iš karto realiai padėjo Maidanui, ir mums jūsų pagalba, jūsų solidarumas buvo labai svarbūs. Tuo tarpu, neverta idealizuoti tai, kas yra toli nuo idealo, nes tokia praktika labai nuvilia. Verčiau grįžkime prie to, kas turi žavėti – prie teatro. Jūs gimėte Panevėžyje, kur genialusis Juozas Miltinis sukūrė nuostabų teatrą. Ar tai jis jus pakerėjo scenos menu?
– Įsivaizduokite, ne. Meilė teatrui man gimė labai gražios mokytojos dėka, kuri subūrė dramos būrelį. Į kurį užsirašė daugiau vaikinų, nei merginų – nors įprastai būna atvirkščiai, – todėl kad ji buvo beprotiškai graži! Ir labai stebėjosi, kad jos dramos būrelyje tiek vaikų. Taip kad mano meilė teatrui prasidėjo nuo meilės moteriai! Ir tai yra žymiai romantiškiau, nei aš būčiau domėjęsis scenos menu būtent dėl Miltinio spektaklių. Nors jis, be jokios abejonės, yra didis režisierius, kuris labai daug davė mūsų kultūrai.
Kalbėjosi Vadim DYŠKANT