Įpusėjus žiemai ir tik prasidėjus 2017-iems metams, Kauno miesto kamerinis teatras pristato dar neregėto formato spektkalį – liudijimą ,,Samurajaus knyga”. Premjera įvyks sausio 27 dieną, 18 val., atsinaujinusiame Kauno miesto kameriniame teatre. Apie spektaklį, pjesę ir visa ko pradžią kalbėsime su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi bei aktoriumi Jurgiu Marčėnu.
Interviu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi.
Kas yra Bad Rabbits ir kokiomis aplinkybėmis susikūrė šis plataus meninio profilio sindiktas?
Susikūrimas buvo dvejopas, vienu momentu mano kūryboje atsirado vidinė tuštuma ir nepasitenkinimas teatrinėmis galimybėmis. Pas šiuos žmones, kurie dabar yra Bad Rabbits branduolys, analogiškai buvo atsiradęs neišsisakymo momentas. Kadangi, aš buvau alkstantis, jie buvo alkstantys, šovė tokia mintis, dėl sindikato. Impulsas jam atsirasti buvo kelionė į Turkiją, į gatvės teatro dirbtuves. Viskas įvyko labai netikėtai, vasarą surinkau septynių žmonių komandą ir mes išskridome į Turkiją. Anksčiau taip pat turėjau patirties įvairiausiose dirbtuvėse, ypač vasarinėse. Taigi žinojau, kad ten yra tuščias laiko gaišimas, jeigu dibtuvės vyksta egzotiškesniame krašte nei Lietuva. Visi atvažiuoja paatostogauti, bet ne dirbti. O aš nebuvau nusiteikęs tinginiauti. Tada pasiūliau vienam žmogui, iš dabartinių Bad Rabbits narių, nevažiuoti vien tik kaip studentėliams su dėstytoju, sakau važiuojam kaip partizanai. Nutarėme, kad reikia susikurti vėliavą, kad galėtume užlipti Turkijoje ant dangoraižio ir pamojuoti. Tuomet virtualiai per feisbuką, buvo pradėta kurti vėliava su logotipu. Griežtai pasakiau, kad ant partizaninės vėliavos turi būti triušis – Bad Rabbit’as.
O kodėl triušis?
Ir manęs klausė kodėl. Tai simbolinis atspindys mūsų savistovio, bendros jausenos ir žmogiškos psichologijos pagrindo. Kas yra triušis – tai bailus gyūnas. Susitaikęs ir prisitaikęs prie savo gyvenimėlio. Paėda kopūstų ir nieko per daug neveikia. Dar gali būti mielas. O blogas triušis – yra opozicja šitam. Tai triušis supratęs savo bukumą ir nebenorys tokiu būti. Žinoma, ne tai, kad blogus darbus daro, bet tai yra kritiškas triušis. Bad Rabbit’as pasitraukia iš taikių triušių narvo, eina į apkasą ir užsiima anarchistine veikla.
O kaip vyko narių įšventinimas į Bad Rabbits sindikatą?
Tęsiant istoriją apie susikūrimą bei įšventinimą. Maždaug po pusantros savaitės logotipo paieškų, jis atsirado toks koks yra ir dabar afišuojamas. Mes atsispaudėme vėliavą. Apie tai, kad ji yra žinojo tik du žmonės – aš ir Birutė Belada Tauterytė. Nuskridę į Turkiją, po kelių dienų įvykdėme narių inauguraciją. Ta proga buvo surengtas performansas virtuvėje (juokiasi). Inauguracijos metu buvo maždaug 37 laipsniai karščio, mes sudegėme visas virykles, virtuvėje didingai mirguliavo liepsnos ir garbingai pakabinome triušių partizanų vėliavą. Broliai airiai parūpino airių ašarų ir tokio ritualo dėka įvyko šešių žmonių inauguracija į Bad Rabbits riterius. Taigi oficialus Bad Rabbits krikštas įvyko rugpjūčio 1-ąją dieną, 2012-ais metais, Eskišechiro mieste, Turkijoje.
Bad Rabbits įkvėpti Če Gevaros, Simono Bolivaro ir Fidelio Kastro. Šių personų idėjos ir atsispindi performansuose?
Taip, kalbant konkrečiai kas įkvėpa iš šių personų, tai – aistra. Aistra keisti ir keistis. Performansų ideologija nelabai susijusi su politika. Aš personaliai savęs nepriskiriu nei prie kairių, nei prie dešinių, nei dar kažkur. Galima skyti, esu apolitiškas. Nes visa politika, bendroje sumoje yra vienas didelis the same shit.
Sindikato veikla atrodo gan mistifikuota. Lietuvoje 2012-iais metais nieko nebuvo girdėti ar matyti apie Bad Rabbits komandą. Kodėl?
Tais metais nieko nebuvo girdėti, bet ir dabar nėra per daug matoma mūsų veikla Lietuvoje. Taip yra dėl to, nes Bad Rabbits egzituoja daugiau kaip priebėga, tarsi celė ateiti ir pabūti kitokiu. Kuomet aš pasiūliau Bad Rabbits idėją, pasakiau, kad įsivaizduoju tai kaip laisvų, protingų žmonių susibūrimą, kur jie gali ateiti ir padaryti kažką, ko dėl vidinių arba išorinių priežasčių negali padaryti jokiame teatre. Pirmenybė čia teikiama formatui, kuris netelpa į jokius rėmus. Iš pat pradžių pabrėžiau, kad jokiu būdu aš nesiekiu ir nenoriu iš Bad Rabbits kurti teatro. Teatro su repertuaru ir pan. Sakau, neduok Dieve, įsivelti į visą šitą teatrinį ratą.
Kalbant apie naujausią Bad Rabbits darbą ,,Samurajaus knyga”, smalsu kaip pavyko rasti tokį unikalų dokumentą – berniuko dienoraštį?
Viename name mes ieškojome daiktų ir netikėtai radome sąsiuvinį. Tai buvo sąsiuvinis – dienoraštis, dokumentas su piešiniais ir aprašais. Susitikus su Tomo Lašo tėvais paaiškėjo daug dalykų, kas jis, kas jie, kas yra šeiminikas bei kas esame mes. Pirmasis eskizas buvo pristatytas, vienintelį kartą, 2015-ųjų metų gruodžio 10 dieną, Kablyje. Mes ruošėme interaktyvų performansą ,,Lyderis”. To performanso esmė buvo žaidybine, miuzikline forma, pamokyti žmones kaip išsirinkti gerą lyderį. Buvome pasiruošę planą, scenarijų. Bet ties lyderių pateikimu mes labai strigom ir supratom, kad tai kaip mes norime pateikti tą lyderių kalbų dalį bus labai neįdomu. Jeigu iš to pradėsime daryti teatrą – tai nebeturės prasmės. Pakliuvome į aklavietę. Tada bemąstant apie tą lyderį, prisiminiau Samurajų kodeksą, ,,Hagakurės” knygą ir Tomo Lašo sąsiuvinį. Tuo momentu man atėjo nušvitimas: berniukas, samurajų kodeksas, visa kita. Atisėdau, pabandžiau suredaguoti ir išplėsti sąsiuvinio turinį, parašiau gal dešimt puslapių. Tada tekstą daviau paskaityti Jurgiui. Jis paskaitė, tapo akivaizdu, kad tai istorija apie lyderius, tai susiję su lyderyste. Tuomet nusipirkau daug red bull’io ir visas spektaklio tekstas atsirado per keturias naktis. Kitas dalykas, kuomet gliaudėm interaktyvų performansą ,,Lyderis”, pajutau, kad Bad Rabbits jau yra persisotinę interakcija. Tarsi su ta interakcija pradedame patys save valgyti. Tada sakau Jurgiui, o davai padarom visiškai priešingai. Jokios interakcijos, jokio teatro tik spoken words. Tai buvo pirminė inspiracija – monologas. Paskui tas monologas virto nebe vien monologu, bet keliais monologais su dialogų intarpais. Dabar spektaklio tekstas yra daugiau istorija, prezentacija, liudijimas. Bet ne interaktyvus – žaidybinis reikalas. Visų pirma tai yra kilni ir negailestinga- istorija. Taip ir gimė ,,Samurajus”.
Tomui Lašui taip pat reikėjo gyvenimiškojo vedlio – lyderio?
Taip, kadangi Tomas Lašas yra pirmasis Lietuvos samurajus ir jis vadovaujasi Samurajaus kodeksu. Vienas priesakas iš “Hagakure. Slaptosios samurajų knygos” byloja, jog Samurajus privalo paklusti savo šeimininkui. O Samurajaus gyvenimo tikslas – tarnauti savo šeimininkui. Jeigu samurajus šeimininko neturėdavo, jis būdavo negarbėje, nes nerealizuodavo savo funkcijos. Dažniausiai neturintys šeimininko samurajai tapdavo klajokliais, daugelis jų pasidarydavo plėšikais, jie buvo vadinami roninais. Bet iš esmės, pati samurajaus ruošimo ideologija yra ta, kad tu neturi išklysti iš samurajaus kelio. Tas kelias turi labai aiškius apibrėžimus, ką turi daryti ir ko neturi (t.y. Neleisk kitiems savęs aplenkti Samurajaus Kelyje. Visada būk naudingas savo Šeimininkui. Nepamiršk sūnaus pareigos tėvams. Rodyk atjautą ir padėk žmonėms). Paskaičius ,,Slaptąją samurajų knygą”, Tomo Lašo tikslas yra stoti akistaton su savo šeimininku. Jo misija, kad šeimininkas žinotų, jog jis yra pasiruošęs atiduoti jam save. Kadangi Tomas Lašas yra esamojo laiko žmogus turintis svajonę, ši aplinkybė sukuria labai savotišką samurajaus kodekso ir nūdienos samplaiką.
Tikras samurajus be šeimininko tėra tik šuo?
Taip, tik šuo.
Norėjosi ,,Samurajų’’ uždaryti į intymesnę erdvę?
Taip, norėjosi intymesnės erdvės. Kaip jau minėjau, kuomet eskizą darėme Kablyje, mes jį rodėme Čiobrelių salėje. Tuo metu salė buvo remontinėje stadijoje ir labai stipriai pasijuto, kad tai nėra tai. ,,Samurajui” nereikia, kad aplinkui būtų griuvėsiai. Taip pat šiame spektkalyje mes su aplinka ir architektūra neflirtuojam. Šioje vietoje atsirado poreikis visiškai neutralaus black box’o. Buvo kilusi mintis ,,Samurajaus knygą” rodyti kokiam nors bute. Svečių kambaryje arba virtuvėje.. Bet nusprendėme, kad labiausiai tiktų visiškai neutralus, nedidelis teatriukas.
Tai pirmasis Bad Rabbits projektas Kaune? Ar dėl neutralios erdvės poreikio buvo pasirinktas Kauno miesto kamierinis teatras?
Taip, tai yra pirmas Bad Rabbits kartas Kaune. Pradžioje apie Kamerinį teatrą nebuvo konkrečių minčių. Bet sužinojau apie rezidentūros programą ir pagalvojau, o kodėl gi ne? Kauno miesto kamierinis teatras buvo visomis prasmėmis atviras bendradarbiavimui. Mes ištiesėme ranką – jie ją paėmė. Mums yra svarbu pamatyti publiką, pamatyti žmones, kurie ateina.
Ar ,,Samurajaus knyga” monospektaklis?
Ne.
Šiame spektaklyje pasirodys didžioji dalis Bad Rabbits narių?
Spektkaklyje vaidins trys Bad Rabbits partizanai: Linas Jurkštas, Birutė Belada Tauterytė ir Jurgis Marčėnas. Spektaklis susideda iš dviejų dalių, bet tai nereiškia, kad tai spektaklis su pertrauka. Pirmoji dalis – aplinkybės atvedusios Tomą Lašą iki susitikimo su šeimininku. Čia jis per piešinius pasakoja savo istoriją. O antroje dalyje – išvysime Tomo Lašo tėvus ir jų santykius. Sufleruoju, jog ten veiksmas vyksta nebe Lietuvoje, bet Briuselyje.
Interviu su aktoriumi Jurgiu Marčėnu (Tomu Lašu).
Koks yra tavo vaidmuo spektaklyje ,,Samurajaus knyga”? Žinau, kad ten būsi berniukas vardu Tomas Lašas, tai išgalvota asmenybė ar tikra?
Netikrų asmenybių nebūna.
Vaikai kartais būna atsiskyrę, dėl to, nes jaučiasi nesuprasti. Ar Tomas Lašas taip pat jaučiasi atstumtas aplinkinių?
Tomas Lašas gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą būdamas vaikas. Jis yra nusistatęs labai daug taisyklių, kurių nevalia laužyti. Greičiausiai jam yra liūdna, dėl to, kad jo nesupranta. Na, neliūdna. Jis nesupranta kodėl jo nesupranta. Nes jis mąsto taip – kaip ir turi būti.
O tėvai supranta, kad jis yra kitoks?
Tėvai, patys geriausi. Jie priima jį toks, koks jis yra. Tomo Lašo akimis tėvai yra vedlys. Tėvai – ieties kotas ant kurio užmautas ietigalis. Jo tikslas yra ietigalis – šeimininkas. Per tėvus, per jų požiūrio kampą, jis brėžiasi savo gyvenimo kelią. Yra keli ingredientai, kurie sudaro Tomo Lašo gyvenimo istoriją: knyga, kodeksas, tėvai ir aplinka. Tomas Lašas yra suaugusio žmogaus, prototipas, kuris modeliuoja savo gyvenimą ir gyvenimiškus siekius.
Agnius Jankevičius įsiterpia: Vaikai labai greitai nori suaugti, bando žaisti suaugusių taisyklėmis.
Tai kokio amžiaus būtų Tomas Lašas, jeigu jis nebūtų įkalintas vaiko kūne? Kiek jo sielai metų?
Tomui Lašui yra 10 metų, daugiau ir būt negali. Taip ant gimimo liudijimo parašyta. Kai sužinojau, kad ims interviu, važiavau namo ir galvojau kaip reikėtų apibūdinti, kas yra ,,Samurajaus knyga”? Apie ką tai yra istorija? Ir kalbant nuo Jurgio, o ne nuo Tomo Lašo. Ir net ne kaip nuo Jurgio kuriančio šį spektkalį, bet kaip nuo žiūrovo. Vienu sakiniu – vaikas atsirado tokiose aplinkybėse, kur jis neturėjo pasirinkimo nuspręsti ar jo siekiamas tikslas yra teisingas. Jis savarankiškas, bet jo suvokimas yra labai įtakotas. Jis nespėjo užaugti, kad galėtų į save pasižiūrėti iš šono. Jis žiūrėjo į save iš šono žaidimo taisyklėse, neišlipdamas iš taisyklių rato. Tai turbūt yra liūdniausia šios istorijos dalis. Visas jo siekis, valingumas yra begalo žavus, užkrečiantis. Tačiau, žiūrint iš šono, tai liūdna istorija. Man dešimties metų rūpėjo smėlio dėžė ir obuoliai pavasarį. O čia žmogui rūpėjo tokie siekiai, kurių aš dar dabar neturiu.
Agnius Jankevičius įsiterpia: O man rūpėjo neteisybės ir „Na palauk“.
O pats nerašei dienoraščio būdamas vaikas?
Bandžiau, bet buvo labai juokinga. Vieną dieną parašiau ir labai durnai pasijaučiau. Parašiau: ,,Labas dienorašti, grįžau iš mokyklos. Pavalgiau plovo. Buvo skanu.” Ir viskas daugiau nieko neparašiau. Dabar, kai pagalvoji koks absurdas dienoraštis, tu bendrauji su negyvu daiktu, galvodamas, kad tai esi ne tu. Bet iš esmės tu bendrauji su savim. Aš negavau atgalios nieko. Pats sau nedaviau nieko ir iš to sąsiuvinio nieko negavau. Tai ir numečiau.
Dienoraštis iš esmės yra gerai ar blogai?
Dažnai tas dienoraštis lieka palikimas tavo giminei. Jeigu tu esi pajėgus ištikrųjų dokumentuoti tai yra naudinga. Dabar dokumentuoti mum nebe taip aktualu, tarsi dienoraštis praranda savo pradinę reikšmę. Tačiau, tai svarbus dalykas, galintis tapti istorija bei įkvėpimo šaltiniu.
Tai Tomas Lašas pirmasis Samurajus Lietuvos istorijoje ir paskutinis?
Taip, pirmasis Samurjus Lietuvos istorijoje.
Tomas Lašas siekis taip pat tapti kažkieno šeimininku – sensėjumi?
Taip, sensėjumi. Pati spektkalio medžiaga, yra įkvėpta Samurajaus kodekso. Bet yra kalbama ir apie kitus dalykus už Samurajaus rėmų, kas supa jo kelią. Šiomis dienomis Samurajumi būti yra labai sunku, nes šeimininkai kitokie. Kai pagalvoji, kuomet paskutinis Samurajų būrys Japonijoje prieš ginklus ėjo..Va ten tai buvo dėl ko kovoti.
O sutinki su šuo teiginiu, kad Tikras Samurajus be šeimininko tėra tik šuo?
Tikras Samurajus laikosi kodekso, jeigu jis nesilaikytų kodekso, jis nebūtų Samurajus. Tai taip, be šeimininko jis yra šuo.
Tai galima teigti, jog Tomas Lašas kol kas dar jaučiasi kaip šuo, nes vis dar yra šęimininko paieškose?
Ne, visame kelyje jis buvo labai stiprus Samurajus ir vykdė viską pagal kodeksą. Taip kaip reikėjo vykdyti, jis tuo momentu šunimi nebuvo, bet… Nenoriu visko išduoti, lai tai būna intriga.
Už interviu dėkoju režisieriui Agniui Jankevičiui ir aktoriui Jurgiui Marčėnui. Kviečiame nepraleisti progos susipažinti su pirmuoju Lietuvos Samurajumi.
Greta Dainytė