Vasario 22 dieną Kauno miesto kameriniame teatre meninis sindikatas „Bad Rabbits“ pakvies publiką nusimesti savo įprastą žiūrovų vaidmenį ir tapti dalimi nedidelės, vienam vakarui susibūrusios bendruomenės dalimi spektaklyje „Vienatvė.1991“. Interaktyvaus bei realiomis istorijomis besiremiančio spektaklio ašis – 1991-ųjų sausio 13-oji: diena, krauju ir vienybe užtarnavusi laisvę ištisai kartai po jos gimusių ir užaugusių jaunų žmonių. Būtent apie laisvę ir joje pasimetusią, klaidžiojančią, savo identiteto ir atsakymų beieškančią kartą kalba tokie pat jauni kūrėjai, svarstantys, kaip iš vis didėjančios tarpusavio atskirties bei vienatvės sugrįžti į pirmapradį bendrumo jausmą, be kurio šios laisvės niekada nebūtume patyrę.
Anot vienos iš spektaklio režisierių Eglės Kižaitės, „Vienatvė.1991“ gimė iš didelės ir entuziastingos komandos bendro darbo. Prieš kelis metus konkurso metu iš visos Lietuvos jaunimo siųstų darbų atsirinkę septynis, „Bad Rabbits“ kūrėjai pakvietė jų autorius į Vilnių, kur moksleiviai visą savaitę dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse su režisieriais G. Kriaučionyte, E. Kižaite, G. Aleksa, L.Jurkštu ir dramaturge T.Kavtaradze, drauge diskutavo, kūrė bei rašė vienatvės, savęs paieškų, laisvės temomis. Kūrybinių dirbtuvių metu gimusi medžiaga nugulė į net penkių režisierių pastatytą spektaklį, vėliau ne kartą patyrusį daugybę metamorfozių ir galiausiai atradusį tokį pavidalą, kokiame jį žiūrovai išvys Kaune jau netrukus.
„Vienatvė. 1991“ atsisako įprasto teatrinio formato – patys žiūrovai tampa spektaklio dalimi. Tikrus tėvų bei senelių prisiminimus ant scenos gali skaityti bet kuris iš susirinkusiųjų; suskambus telefonui vietoje smerkiančių žvilgsnių žiūrovas sulauks paskatinimo nesijaudinti bei neskubant baigti pokalbį. Visgi monospektaklio aktorius Gabrielius Zapalskis pripažino, jog žmonės vis dar nėra pripratę ne tik būti pasyviais stebėtojais, bet ir tapti veiksmo dalimi. „Vienoje spektaklio scenoje skaitau skyrybų centro įkūrėjo kalbą – ilgą ir nuobodžią demagogiją apie tai, kaip žmogui kur kas geriau gyventi vienam. Neįpusėjus kalbai žmonės dar klausosi įdėmiai, tačiau vėliau pajuntu, kad jie nebenori to girdėti, nes viduje priekaištauja visoms šioms idėjoms. O aš pabaigoje priešais sėdinčio žiūrovo dar paklausiu – ar jūs patikėjote? Žmogus niekada neatsako iš karto, jam baisu pasakyti, kad tai, kas vyko scenoje, jo neįtikino. Žiūrovai bijo kalbėti tai, ką patys išgyvena – jie visi jaučiasi vieni, nedrąsūs, atsargūs, vengia parodyti save – o juk galėtų nusikeikti, išeiti, jei nepatiko, arba pradėti pataikauti, sakyti komplimentus, reikšti nuomonę… Bet jie to nedaro. Egzistuoja didžiulė baimė nukrypti nuo paprastai ir banaliai suprantamos žiūrovo funkcijos, o mano tikslas spektaklyje – žmonėms padėti iš tos baimės išsilaisvinti“, – pasakojo aktorius.
Būtent baimė išlįsti iš savo vidinio kiauto, atskleisti – o visų pirma, atrasti – tikrąjį savo „aš“, pažinti save ir kitą tapo pagrindinėmis „Vienatvės.1991“ temomis. Sausio 13-oji kaip spektaklio atskaitos taškas veikia ne tik dėl to, kad mūsų jaunajai kartai žymi iš pasakojimų pažįstamą išsiveržimą į dabar taip natūraliai priimamą laisvę, bet ir dėl savyje užkoduoto bendruomeniškumo, vienybės bei atsidavimo vienas kitam zenito. „Mus visus neišvengiamai traukia prie susibūrimo, veikimo išvien. Netgi kalbant apie meną jokia nauja banga ar judėjimas neprasideda nuo vieno žmogaus. Nors net vyriausi iš mūsų tuo metu buvo per jauni, kad suprastų vykstančių procesų prasmę, pasąmonėje išliko, jog tie laužai, ta arbata, tos dainos atnešė laisvę. Milžiniška, lyg vienu kūnu tapusi minia, dainuojanti „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“ – tai lyg kolektyvinė malda, kuri jau tampa atsaistyta nuo religijos, virsta bendražmogiškai suprantamu reiškiniu. O šių dienų individualistinėje, susvetimėjusioje visuomenėje nepažįstamus suvienyti, bent trumpam juos padaryti draugais – sunkiausia užduotis ir svarbiausias tikslas“, – teigia spektaklio kūrėjai. Susvetimėjimas net tarp artimiausių žmonių ir pasimetimas beribiame pasirinkimų lauke – šių dienų skauduliai, apie kuriuos vienbalsiai kalba režisierė E. Kižaitė ir aktorius G. Zapalskis. Pasak jų, spektaklyje remiamasi tikromis, kone absurdiškomis istorijomis: pilnametystės sulaukusios merginos pasakojimu apie tai, kaip užsienyje gyvenantis tėtis užmiršo jos gimtadienį ir vietoje sveikinimo paprašė pinigų, arba lietuvės emigrantės videopasakojimais apie savo vienišą kasdienybę, keliančiais juoką jos paaugliui sūnui. „Mes, karta, gimusi po Nepriklausomybės atgavimo, turime viską – net kelias dešimtis rūšių paprasčiausio vandens, – tačiau praradome bendrumo jausmą, kuris pasiekė savo aukščiausią tašką tuomet, kai turėjome vieną priešą, prieš kurį tegalėjome kovoti susirinkę ir susikabinę už rankų. Mano ir Giedrės (režisierės G. Kriaučionytės – past.) galvoje išliko vizija, jog tas bendrumas nugalėjo tankus. Iš to ir gimė „Vienatvės.1991“ idėja – noras burtis, kažką daryti drauge. Visas spektaklio kūrybinis entuziazmas – iš mūsų pačių vidaus, kažkokio realaus jausmo“, – mintimis dalijosi režisierė E. Kižaitė.
Proga prie arbatos puodelio mąstyti bei diskutuoti apie identiteto paieškas ir vidinius spąstus pačiam sau tiek jaunąjai kartą, tiek vyresniuosiems Kauno miesto kamerinio teatro rezidentai „Bad Rabbits“ suteiks vasario 22 dieną.
Agnė Vidugirytė