Visuomenė su dideliu nerimu seka į teisėsaugos akiratį patekusią istoriją, kai, įtariama, po smurto namuose kūdikis pateko į ligoninę ypač sunkios būklės. Pasklido informacija ir apie konstatuotą smegenų mirtį. Nacionalinis transplantacijos biuras, reaguodamas į šią informaciją ir siekdamas paaiškinti su šia istorija susijusias aplinkybes, informuoja, jog smegenų mirties konstatavimas yra ilgai trunkantis procesas. Tik gavus galutinę gydytojų išvadą (t.y. patvirtinus smegenų mirtį), galima organų donorystė. Ne kiekvieną kartą organai gali būti paimti transplantacijai, nes organų donorystei būtinos tam tikros sąlygos – artimųjų sutikimas donorystei, organai turi būti tinkami transplantuoti.
Aptariamoji istorija labai jautri, nes kalbama apie kūdikį, kuris galimai patyrė smurtą namuose. Ar bus patvirtintos galimybės donorystei, tikrai dar neaišku, nes nėra atlikti visi teisės aktuose numatyti veiksmai.
Šioje situacijoje būtina atskirti du dalykus, kurie yra glaudžiai susiję, tačiau visiškai skirtingi savo moraliniu krūviu. Smurtas yra nusikaltimas. Smurtas, pasibaigęs mirtimi – žiaurus nusikaltimas, kuriam nėra jokių pateisinimų. Donorystė – kilniausias poelgis, kai po mirties dovanojant organus gelbėjami sunkūs ligoniai. Vienintelis dalykas, siejantis šiuos nepalyginamus dalykus – tai smegenų mirtis. Tik po tokios mirties organų donorystė galima.
Nusikaltimas – viešas ir visuomenėje didelį atgarsį sukeliantis įvykis. Donorystė – kilnus ir tylus poelgis, kuriam turi būti garantuotas konfidencialumas. Nors gydytojai ir patvirtina faktą, kad kūdikiui išgyventi galimybių nėra, tačiau organų donorystės tema viešai negali būti aptariama.