Vaikystėje, girdint pasakojimus apie birželio 14-osios naktį, apie dešimt minučių, skirtų užsimesti megztuką, pačiupti keletą relikvijų ar duonos kepalą, klausant apie prie vagono langelio prisispaudusius vaikų veidelius, apie tai, kur juos visus vežė ir kaip ten – ledjūry jie svarstė, „jei duotų visą vagoną duonos – ar tada jau būtų sotu?“ – visa tai man atrodė sunkiai suvokiama. Tiesą sakant, sunkiai suvokiama ir šiandien.
Įsivaizduojant tą dieną – vilties ten nelabai buvo, veikiau įsivaizduodavau, kaip iš šiltos birželio nakties, vilkint tik lengvutę suknelę, atsiduri už tūkstančių kilometrų nesuvokiamame šaltyje, pakeliui prarandant artimus ir mylimus. Todėl birželio 14-osios pavadinimas – Gedulo ir vilties diena ilgą laiką vargiai siejosi su dviem spalvom, man visada buvo tamsus vienspalvis tonas. Būčiau tą dieną, matyt, pavadinusi ir kitaip.
Šiandien, kai išgirstu pavienius paabejojimus apie tą laikmetį – ar tinkamai elgėmės priešindamiesi, ar visų taisyklių laikėmės, pagalvoju, matyt, tie jauni žmonės vaikystėje negirdėjo tokių pasakojimų ir ši istorija jiems vis dar nežinoma.
Viltis šios dienos dviejų žodžių junginyje man reiškia keletą dalykų. Negaliu kalbėti už Jus, patyrusius tremtį, galiu tik dalintis pokalbių įspūdžiu ir savo įsivaizdavimu, kad viltis yra tai, kas padeda pakilti iš skausmo. Tai tikėjimas, kad siaubas pasibaigs, tikėjimas, neleidžiantis sugriūti.
Tačiau šitame junginyje viltis man reiškia ir ateitį, tą, apie kurią šiandien kalbame ir svajojame.
Birželio 14-ąją prisimename mūsų tėvynainių tvirtą dvasią, nepamirštame, kokius praradimus patyrė mūsų valstybė, čia susirinkusieji ir tūkstančiai tų, kurių šioje salėje šiandien nėra. Paklausus moksleivių klasėje ir paprašius – „pakelkite rankas tie, kurių šeimoje ar giminėje buvo ištremtų į Sibirą“ – pakyla daugybė rankų. Iš mūsų šeimų buvo atimtos svajonės, gyvenimai, namai, mylimieji. Bet mes turime stiprų įpareigojimą – viltį, kaip ateities simbolį. Tuo pačiu turime suprasti, kad vien tik viliantis dalykai nesikeičia. Reikia dirbti.
Viltis, kad Lietuva taptų nepriklausoma išsipildė su laisvės kovomis, aktyvia pogrindine veikla gebėjimu išsaugoti tradicijas. Viltis, kad apginsime Laisvę Sausio 13-ąją išsipildė per žmonių drąsą ir susitelkimą. Viltis, kad gyvensime geriau ir saugiau išsipildė nuosekliai dirbant dėl narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Viltis, kad tremtinių istorija bus išgirsta išsipildė su aktyviu kiekvieno iš Jūsų darbu – kurie dalinosi prisiminimais, kurie atstatinėjo bunkerius, kurie pasakoja prie tremtinių jurtos, kurie rengia stovyklas ir žygius partizanų keliais, organizuoja dainų festivalius.
Šiandien kalbame apie Laptevų jūros tremtinę Dalią Grinkevičiūtę. Jos prisiminimai tapo pirmuoju šaltiniu, iš kurio pasaulis sužinojo apie tremtis.
Prisiminimai tapo įkvėpimu ir Rūtai Šepetys, kurios knyga „Tarp pilkų debesų“ tapo bestseleriu, netrukus pasirodys ekranizacija, o iš Amerikos atvyksta moksleiviai, nieko bendro neturintys su Lietuva, bet norintys susipažinti su šia, iš knygos pažinta drąsia šalimi.
Grinkevičiūtę vadinu ją Tiesos liudytoja. Vadinu taip kiekvieną, kuris ne tik turėjo viltį, bet ir atkakliai dirbo, kad ta viltis taptų realybe. Dalios prisiminimai – ne tik tiesa, bet ir drąsa – pasakyti tai, ko beveik niekas nedrįso.
Mes dažnai sakome: svajokim, vilkimės, tačiau viltis tėra orientyras, padedantis nepasinerti į liūdesį, vargą, priklausomybes. Bet į tuos plačius šviesius horizontus mums reiks nueiti patiems – drąsiai ir valingai.
Ir kiekvienas iš mūsų, matyt, vienaip ar kitaip einam šitą kelią. Profesorius Liudas Mažylis galėjo viltis, kad Vasario 16-osios aktas tiesiog atsiras, bet jis atkakliai dirbo, domėjosi, nieko iš nieko nereikalavo, važiavo autobusu į Vokietiją ir surado. Rasa Kazėnienė ir Ignas Šalnaitis galėjo tiesiog viltis, kad korupcija ir piktnaudžiavimas Lietuvoje sumažės, bet jie pasirinko netylėti ir pasakyti teisybę, padaryti tai, ko daug kas dėl įvairių priežasčių nedrįsta.
„Misija Sibiras“ jaunuoliai galėjo viltis, kad kažkas pažadės gražią tradiciją, bet ėmėsi patys tai daryti.
Tokie pavyzdžiai drąsina ir kitus, drąsina nelūkuriuoti, nebėgti, bet patiems imtis ir nuveikti kiekvienam savo srityje – pagal sąžinę ir teisybę.
To linkiu Vyriausybei ir mums, Seimo nariams, ir valstybės tarnautojams, kurie sudarome nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės institucijas – būkime drąsūs kurti ateitį, nestokokime ryžto reformose ir laisvi spręsdami įsisenėjusias korupcijos bei piktnaudžiavimo problemas. Ne tik minėjimuose kalbėkime apie istorinės atminties svarbą, rodykime deramą dėmesį ir pagarbą tradiciniams sumanymams ir naujiems, sugalvotiems jaunų žmonių. Nuoširdžiai pasakokime vaikams mūsų visų istoriją.
Tai yra mūsų atsakomybė. Visa tai būtų geriausias šios dienos įprasminimas.
Ir paskutinis sakinys, pasakytas Dzūkijos partizano Vaclovo Voverio-Žaibo: „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytu visos Lietuvos likimas“.
Ačiū