Rugsėjo 6 d. bendrame Laisvės kovų ir Valstybės istorinės atminties komisijų posėdyje vyko diskusija dėl Genocido aukų muziejaus pavadinimo. Posėdyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, istorikas Algimantas Kasperavičius, tarptautinės teisės specialistė Erika Leonaitė, Visuomeninių organizacijų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“, Lietuvos politinių kalinių sąjungos, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio – atstovai Gvidas Rutkauskas, Jonas Puodžius, Gediminas Uogintas, Jonas Burokas, Petras Girdzijauskas, Juozas Listavičius, Saulius Černa.
Diskusija dėl tikslingumo keisti Genocido aukų muziejaus pavadinimą kilo svarstant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo projektą (nauja redakcija), kuriame jau buvo įrašytas siūlomas muziejaus pavadinimas – Teroro ir pasipriešinimo muziejus.
Posėdžio dalyviai siūlė kelis galimus muziejaus pavadinimo variantus: „Teroro ir pasipriešinimo muziejus“, „Genocido ir laisvės kovų muziejus“, „Okupacijų ir pasipriešinimo muziejus“, „Okupacijų ir laisvės kovų muziejus“. Po išsakytų Laisvės kovų komisijos ir Valstybės istorinės atminties komisijos narių bei visuomeninių organizacijų atstovų minčių ir argumentų balsų dauguma buvo patvirtintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pavadinimas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo projektą parengti paskatino siekis įamžinti Lietuvos žmonių pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ne tik okupacijų metais, bet ir aktyvų žmonių pasipriešinimą SSRS vykdomai agresijai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Šiuo metu šio laikotarpio tyrinėjimo, įamžinimo, sklaidos darbai nevyksta kryptingai ir neapima visumos. Nėra atsakingos valstybės institucijos, kuriai būtų priskirta koordinuojanti funkcija renkant, kaupiant, tiriant istorinę dokumentinę medžiagą apie SSRS vykdytą agresiją iki Rusijos (buvusios SSRS okupacinės) kariuomenės išvedimo, įamžinant žmonių pasiaukojimus ginant Lietuvos laisvę. Reikalinga koordinuojanti valstybės institucija, kuri kartu su kitomis institucijomis, asociacijomis užtikrintų šio laikotarpio visapusišką ir deramą įamžinimą. Šią funkciją vykdytų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jis užtikrintų koordinavimą tiriant, renkant, sisteminant ir įamžinant Lietuvos gyventojų įvairiomis formomis vykusį pasipriešinimą prieš agresyvius SSRS vykdomus ekonominius bei karinius veiksmus atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę laikotarpiu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo projektas (nauja redakcija) yra rengiamas atsižvelgiant į pasiūlymus ir pastabas bei artimiausiu metu bus registruotas Seime,