Pastaruoju metu itin aktyviai kalbama apie tai, kad antibiotikus visuomenė privalo vartoti atsakingai. O tais atvejais, kai jų vartojimas yra neišvengiamas, žmogus turi gauti ir probiotikų, t.y. gerųjų bakterijų, atkuriančių mūsų organizmo mikloflorą, kurios, mokslininkų teigimu, kiekvienas „nešiojamės“ net apie 3 kg. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad intensyvus, chemizuotas žemės ūkis, lygiai taip pat kaip antibiotikai žmogaus organizmą, alina dirvožemį, sunaikindami jo gerąsias bakterijas? Lietuvoje pirmieji apie šią problemą prabilę Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkai teigia, kad būtent nuo dirvožemio mikroorganizmų būklės priklauso ne tik derliaus gausa, bet ir žmonių sveikata.
Apie tai, kur link turėtų būti sukamas mūsų šalies žemės ūkis, kad vartotojams būtų garantuotas sveikas maistas, o dirvožemio, kaip didžiausio mūsų nacionalinio turto, tvarumas, pasakoja ASU Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Naujų technologijų centro vadovas doc. dr. Vytautas LIAKAS.
ASU mokslininkai, bendradarbiaudami su šalies agroverslu, nuolat atlikinėja įvairius bandymus bei šviečia ūkininkus, supažindindami juos su šių tyrimų rezultatais. Bet jeigu mūsų žemdirbiai dirba naudodami vakarietišką techniką, kodėl negalėtume tiesiog iš vokiečių ar suomių perimti ir pažangiausias ūkininkavimo technologijas?
Iš dalies Lietuvoje taikomos technologijos ir yra vakarietiškos. Tačiau į Lietuvą atvažiavę konsultantai, pavyzdžiui, iš Vokietijos ar Danijos dažnai „kapituliuoja“. Mat jie yra įpratę dirbti ten, kur žemė natūraliai derlinga. Deja, pas mus jos našumas skirtingas – nuo labai mažo iki didelio ir labai didelio. Žinoma, labai derlingų dirvožemių nedaug. Be to, mūsų dirvožemiams būdingi dar ir užmirkimai. O tai – ir dirvodaros procesų, ir netinkamo žemės dirbimo pasekmė. Todėl ASU mokslininkų užduotis ir yra inovatyvias technologijas adaptuoti mūsų sąlygoms. Šiuo metu rinka laisva. Pavyzdžiui, ūkininkas galvoja, kad atsivežus derlingą vakarietišką javų veislę, dalis jo problemų kaipmat išnyktų. Bet klausimas, koks atvežtos ir mūsų sąlygomis neištirtos žiemkenčių veislės žiemkentiškumas ir ar ją pasėjęs ūkininkas nepatirs nuostolio. Todėl moksliniai eksperimentai pačioje Lietuvoje yra būtini.
Apie dirvožemio dykumėjimo grėsmę dėl besaikio chemikalų naudojimo žemės ūkyje kalbama jau pasaulio mastu. Ką ir kaip mūsų ūkininkai turėtų daryti kitaip, nei daro šiuo metu?
Dirvožemis kaip ir žmogus – kiekvienas turi savo charakterį. Netgi tame pačiame ūkyje laukai gerokai skiriasi. Todėl ūkininkas turi pažinti savo žemę ir su joje augančiais augalais bendrauti kaip su sau lygiais, nes augalas puikiai parodo, ko jam reikia, o ko – ne.
Sakyčiau, mūsų ūkininkai pastaruoju metu perdėtą dėmesį yra sutelkę į techniką. Ir tai nestebina, nes labai ilgą laiką ji mums buvo tiesiog neprieinama. Bet problema tai, kad nevisiškai žinome, kaip modernią techniką naudoti, nes brangiai kainavęs sunkiasvoris traktorius dažnais atvejais ne didina, bet blogina dirvožemio kokybę.
Iš tiesų buvome tie entuziastai, kurie vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome raginti dirvožemį ne tik chemizuoti, bet ir biologizuoti. Be abejo, sulaukėme nemažai kritikos. Bet džiugu, kad šiandien jau ne vienas Lietuvos ūkininkas praktikas supranta, kad chemines trąšas dirvožemis efektyviai įsavina tik tuo atveju, kai jo paties biologinis aktyvumas yra pakankamas. Vakarų Europos šalyse, Kanadoje, JAV šis suvokimas atėjo seniai. Pačiam neseniai teko lankytis ūkyje Prancūzijoje, kurio šeimininkas gauna įspūdingą 110 t/ ha cukrinių runkelių derlingumą. Prancūzo ūkininko teigimu, tai ne jo paties, o jo senelio ir tėvo, visą gyvenimą besirūpinusių valdomos žemės tvarumu, nuopelnas. Deja, daugelis ūkininkų Lietuvoje iš dirvožemio kol kas ima tik kreditą ir tai jau baugina. Intensyvios gamybos ūkiuose naudojama labai daug pesticidų. Ir tai veikia dirvožemio mikroflorą, kaip žmogų antibiotikai. Akivaizdu, kad dirvožemio kokybė blogėja, ir ūkininkai įdeda vis daugiau lėšų ir darbo, norėdami gauti tokį patį derlių. Tačiau pelnas nedidėja.
Ar dirvos biologizavimas aktualus tik augalininkystės ūkiams, kuriuose auginami javai bei daržovės, ar ir gyvulininkystėje?
Gyvulininkystės ūkiai paprastai patys augina bei gamina pašarus. Jei gyvuliai su pašaru gauna daugiau ir įvairesnių natūralių mineralų, šie mineralai su maistu patenka ir į žmogaus organizmą. Vaizdžiai tariant, pagalvokime, kad kai kurie įspūdingų parametrų dinozaurai buvo žolėdžiai ir jiems pakako to, ką gaudavo iš augalų. Deja, dabartinis mūsų maistas, kaip teigia šios srities specialistai, iš cheminių trąšų tegauna labai ribotą kiekį mineralų, nors žmogui, norinčiam būti sveikam, jų skirtingų reikia 70 – 90. Būtent dėl mineralų stygiaus daugelis kenčia dėl kaulų ligų, dantų ėduonies bei įvairių kitokių sveikatos sutrikimų.
Visi norime sveiko, natūralaus maisto, bet visi suprantame, kad dirvą tręšti reikia. Gyvulininkystės sektorius Lietuvoje „susitraukęs“, mėšlo nėra, tad kuo dar tręšti, jei ne cheminėmis trąšomis?
Iš tiesų mėšlas yra biologinė trąša, kurioje be svarbiausių augalų mitybos elementų labai daug mikrofloros. Ir mokslininkai skaičiuoja, kad 1 t šiaudų apipurškus mikrofloros substratu, gaunamos 4 t mėšlo ekvivalento. Taigi, jei skaičiuosime, kad ūkininkas iš hektaro ima 6 t javų grūdų derlių, jam lieka apie 7 – 8 t šiaudų, iš kurių galima pasigaminti 30 – 40 t mėšlo. Aišku, jeigu ūkininkas šiaudus tik užbers salietra ir užars įsivaizduodamas, kad tokiu būdu padidino šiaudų mineralizaciją, jis klysta. Nes taip tik dar paspartinamas dirvožemio humuso irimo procesas. O užarti šiaudai ir po 5 metų liks net nepakitę.
Šiuo metu laukuose dūzgia traktoriai, ruošdami dirvą būsimai sėjai. Tačiau vis dažniau girdime lietuvio ausiai neįprastą mokslininkų raginimą intensyvaus žemės dirbimo atsisakyti ir nearti. Kodėl?
Netinkamas arimas tik padidina piktžolių plitimą ir yra augalų poreikiams visiškai prieštaraujantis procesas. Lietuvoje derlingi tėra 15 – 20 cm dirvožemio paviršiaus. Kai ariama giliau, į viršų iškeliamas nederlingas sluoksnis. Suprantama, netrūksta teiginių, kad esą mūsų seneliai ir proseneliai žemę arė, o jie ir be mokslo žinojo, ką daro. Bet arkliai teišardavo 8-12 cm gyliu, o šimtų AG traktorius aria ir iki 30 cm. Be to, po laukus važinėjanti sunki technika žemę dar ir suslegia, o tai irgi prieštarauja augalo fiziologiniams poreikiams.
Esate vienas aktyviausiai su žemdirbiais bendraujančių Lietuvos mokslininkų. Kasmet surengiate seminarų bei mokymų keliems tūkstančiams žmonių. Kiek mūsų ūkininkai pagavūs naujoms mokslo idėjoms?
Džiugina, kad ūkininkai tampa vis labiau aktyvūs. Būtų labai blogai, jei jie pasikliautų tik tomis žiniomis, kurias įgyja iš pardavėjų, nes, deja, pateikiama ir daug pseudoinformacijos. Dalis mūsų agroverslo įmonių aktyviai bendradarbiauja su mokslininkais, užsako atlikti tyrimus ir tai yra puiku, nes tik tokiu būdu gaunamos mokslu pagrįstos žinios apie vienos ar kitos taikomos technologijos efektyvumą.