2017 m. lapkričio 2 d. pranešimas žiniasklaidai
Po Seimo Energetikos komisijos spalio 25 d. posėdžio, aptariant Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių projektus, tenka konstatuoti, kad prelegentai (vystytojai) nepateikė įtikinančių argumentų, kurie galėtų pakeisti komisijos narių skeptišką požiūrį dėl galimai per didelių atliekų deginimo pajėgumų vystymo.
Komisijai buvo pateikti atnaujinti duomenys apie projektų eigą, jų esamą statusą, parametrus ir planuojamus rezultatus, taip pat apie tinkamų deginti komunalinių ir ūkinės veiklos atliekų ir išmetimų į aplinką kiekius, pradėjus eksploatuoti Vilniaus ir Kauno kogeneracines jėgaines.
Statistika rodo, kad gyventojų Lietuvoje mažėja, Vyriausybė rengiasi įgyvendinti europinius žiedinės ekonomikos tikslus, dėl to prognozuojamas atliekų kiekio mažėjimas. Tokias perspektyvas pateikia ir dalis ekspertų. Kai kurie skaičiavimai suteikia pagrindo manyti, kad statome per galingas kogeneracines jėgaines. Nutarta pakartotinai užklausti Aplinkos ir Ūkio ministerijas, užtenka ar neužtenka atliekų, kiek ir kokių jų bus ir kada. Tai yra labai svarbu, vertinant Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių projektų finansinių resursų investicijas, užtikrinant pilną jų pajėgumų panaudojimą.
Posėdyje taip pat iškilo su kogeneracija susijęs aktualus socialinio teisingumo aspektas: prognozuojamų mažėsiančių šilumos kainų nauda vilniečiams ir kauniečiams. Į šių miestų kogeneracines jėgaines bus vežamos atliekos deginimui ir iš aplinkinių regionų, kuriuose žmonės bus sumokėję už jų išvežimą. Tačiau tik minėtų miestų gyventojai iš kogeneracinių jėgainių gaus pigesnę šilumą. Socialiai tai nėra teisinga. Matyt, problema būtų išspręsta, jeigu atliekų tvarkymo įkainius reguliuotų Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri, nustatydama šilumos kainą Vilniaus ir Kauno bei regionų miestams, įvertintų išvežtų atliekų mokesčio įtaką galutinei šilumos kainai.