Seimas posėdyje paminėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Povilo Aksomaičio 80-ąsias gimimo metines. Signataro atminimą parlamentas pagerbė tylos minute.
„1990-ųjų vasario mėn. P. Aksomaitis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, o 1990 m. kovo 11-ąją – Lietuvai istorinę dieną – buvo tarp tų 124 deputatų, kurie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Parlamentinio darbo metu P. Aksomaitis daugiausia dėmesio skyrė žemėtvarkos, melioracijos problemoms“, – pradėdamas minėjimą sakė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Minėjime kalbėjęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Rimvydas Raimondas Survila pabrėžė, kad P. Aksomaičio gyvenimas buvo svarbus, nes jis tapo 1990 metų, kai buvo lemta atgimti mūsų valstybei, liudininku ir veikėju. „Povilas visą prasmingą gyvenimą ir jėgas skyrė teisingo gyvenimo turiniui pasiekti. Jo žodžiais tariant „Lietuvos atgimimo kelias, buvo jo kelias“. Jis tvirtas, be galo darbštus ir pareigingas mokslo vyras savo jėgas ir sugebėjimus skyrė šalies ūkio reformavimui, kaimo žmogaus, ūkininko atgimimui. Ramiai, be nereikalingų emocijų, jis sugebėjo su jam būdingu kandumu gintis nuo praeities politikos atstovus, savo gyvenimu atkakliai gynė savo gyvenimo elgsenos taisykles. Jo tikslus, objektyvus humoras buvo labai tvirtas ginklas ginant savo pozicijas. Jo vengė ir net bijojo politiniai oponentai. Tai buvo vienas iš stipriausių Agrarinės komisijos narių, ryžtingai pradėjusių žemės reformavimą“, – bendražygių mintimis apie P. Aksomaitį dalijosi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras R. R. Survila.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius, primindamas Signataro P. Aksomaičio gyvenimo detales, pažymėjo, kad jis buvo labai daugiaspalvė asmenybė – mokslininkas ir politikas, sportininkas ir aktyvus visuomenininkas, inžinierius ir gamtininkas.
Renginio pabaigoje Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė Nepriklausomybės Akto signataro Povilo Aksomaičio artimiesiems įteikė atminimo dovaną.
***
Nepriklausomybės Akto signataro Povilo Aksomaičio biografija
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Povilas Aksomaitis gimė 1938 m. kovo 29 d. Kauno priemiestyje, Muravos kaime, Kajetono Aksomaičio ir Vladislavos Rimkevičiūtės- Aksomaitienės šeimoje. Povilas buvo jų pirmagimis, vėliau gimė sūnus Jonas ir dukra Elena. 1941 m. birželio 14 d. – pirmąją lietuvių masinio trėmimo dieną – į Aksomaičių namus prisistatė NKVD kariškiai. Tėvas Kajetonas Aksomaitis, tuo metu buvęs komandiruotėje, Sibiro tremties trumpam išvengė (ištremtas 1944 m. pabaigoje), o motina Vladislava su trejų metukų Povilu ir vos dviejų mėnesių seserimi Elena buvo ištremti į Kamenio miestą prie Obės (Barnaulo r.), Altajaus krašte. Tik 1946 m. dėl Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus veiklos dalis Lietuvos tremtinių vaikų buvo sugrąžinti į Lietuvą, tarp jų buvo ir Povilas Aksomaitis.
Į Lietuvą grįžęs Povilas jau Sibire buvo baigęs pirmąją klasę, mokslus tęsė Kauno 22-ojoje vidurinėje mokykloje, o nuo 1952 m. mokėsi ir 1956 m. baigė Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Kauno „Saulės“ gimnazija). Povilas Aksomaitis ketino studijuoti mediciną ir buvo pateikęs studijų prašymą Medicinos institute, tačiau čia koją pakišo tremtinio vardas. Ne be problemų, nors ir gerai išlaikė stojamuosius egzaminus, Povilas buvo priimtas studijuoti į Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultetą (1956–1961). Studijų metais gyveno nelengvai, mokėsi vidutiniškai, nes, anot jo, daug laiko skirdavo sportui ir „fiziniam pasiruošimui“ – naktimis uždarbiaudavo iškraudamas vagonus geležinkelio stotyje. Dėmesys sportui nebuvo atsitiktinis užsiėmimas. Povilas Aksomaitis garsėjo kaip rezultatyvus akademijos vyrų rankinio komandos žaidėjas.
Aktyvus gyvenimo būdas nesutrukdė jam sėkmingai baigti aukštojo mokslo studijų ir tęsti jas aspirantūroje. Iš karto po studijų baigimo Povilas Aksomaitis sukūrė šeimą, vedė akademijos bendramokslę, agronomę Ramutę Stakionytę. 1962 ir 1966 m. gimė dukros Rasa ir Aušra.
1961 m. Povilas Aksomaitis savo gyvenimą susiejo su Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institutu, įkurdintu Kėdainių priemiestyje Vilainiuose. Čia laipsniškai kopė karjeros laiptais, dirbdamas jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu (1961–1963), instituto aspirantu (1963–1966), vyresniuoju moksliniu bendradarbiu (1966–1968), skyriaus vedėju (1968–1975), sektoriaus vadovu (1975–1977) bei Drėkinimo skyriaus vadovu (1977–1990). 1967 m. gegužės 30 d. Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją „Lietinimo sistemų tyrimas drenuotuose mineraliniuose Lietuvos dirvožemiuose“.
Vėlesniais metais paskelbė daugiau nei 100 mokslinių straipsnių žemės ūkio augalų drėkinimo, drėkinimo sistemų konstrukcijų eksploatavimo temomis; vienas ar su kolegomis bendraautoriais išleido 13 studijų iš hidrotechnikos, melioracijos tyrimų. Greta profesinės, mokslinės veiklos Povilas Aksomaitis Vilainių bendruomenėje garsėjo kaip aktyvus visuomenininkas, Vilainių sporto ir kultūrinių renginių organizatorius, dalyvis, sporto varžybų teisėjas.
Dar 1970 m. Povilo Aksomaičio šeimą sukrėtė žinia apie grėsmingą jo sveikatos diagnozę – inkstų nepakankamumą. 1986 m. jam buvo atlikta sudėtinga inksto transplantacijos operacija. Jo sveikatos būklė reikalavo lėtesnio gyvenimo tempo, tačiau laikmetis padarė savo korekcijas.
Prasidėjus Atgimimui Povilas Aksomaitis aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą: 1988 m. buvo išrinktas į Kėdainių rajono Sąjūdžio tarybą, 1988 m. spalio 22–23 d. dalyvavo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime Vilniuje, 1988 m. lapkričio 26 d. Kėdainių rajono „Tremtinio“ klubo steigiamajame susirinkime buvo išrinktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku. 1989 m. aktyviai talkininkavo SSRS liaudies deputatų rinkimuose, Kėdainiuose organizavo Lietuvos tremtinių istorinio atminimo įamžinimo renginius, 1989 m. liepos 28 d. vadovavo 128 tremtinių palaikų sutikimo ceremonijai Kėdainių aerodrome. 1989 m. taip pat buvo renkamas atstovu į Lietuvos žemdirbių sąjūdžio ir pirmojo Lietuvos žemdirbių suvažiavimų delegatu bei LKP XX suvažiavimo 1989 m. gruodžio 19–20 d. delegatu.
Rinkimuose į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Povilas Aksomaitis kandidatavo Šėtos 88-ojoje rinkimų apygardoje. Nurungęs du kandidatus ir surinkęs beveik 7 000 rinkėjų balsų, 1990 m. vasario 24 d. jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu. 1990 m kovo 11-ąją Povilas Aksomaitis balsavo už Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
1990 m. kovo 20 d. buvo patvirtintas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Agrarinės komisijos nariu. Darbo komisijoje metu Povilas Aksomaitis koordinavo žemės ūkio melioracijos ir gamtos apsaugos sritį. 1990 m. gegužės 4 d. patvirtintas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo sesijos balsų skaičiavimo komisijos nariu. Parlamentinio darbo metu daugiausiai pasisakydavo žemėtvarkos, melioracijos problemų klausimais. 1990 m. spalio mėn. jo siūlymu Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta parengti melioracijos darbų finansavimo fondo įstatymo projektą, numatant fondo sudarymo bei naudojimo tvarka. Nuo 1992 m. vasario 6 d. priklausė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Sąjūdžio deputatų santaros frakcijai. 1992 m. nesėkmingai kandidatavo Seimo rinkimuose. 1993 m. išrinktas Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku. Nuo 1995 iki 2000 m. rinktas Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariu, buvo savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) frakcijos seniūnas.
Povilo Aksomaičio biografinis portretas nebūtų pilnas nepaminėjus jo kaip sportinės žūklės entuziasto, sportinės žūklės klubų lygos steigėjo, žūklės varžybų organizatoriaus veiklos. Įvairialypė Povilo Aksomaičio politiko, savivaldybininko, visuomenės veikėjo veikla 2000 m. buvo įvertinta Lietuvos Nepriklausomybės medaliu bei Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius ir Lietuvos pakvietimo į NATO proga, 1998 m. – medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.
Mirė 2004 m. rugpjūčio 23 d. Kaune, palaidotas Kėdainių kapinėse.