„Kas apsidžiaugtų šituo diplomu, tai mano senelis, jos tėvas“, – pasakojimą apie Mariją Biekštaitę-Kibirkštienę pradėjo Jūratė Kibirkštytė. Ji šiemet balandžio 13-ąją įvyksiančios ceremonijos metu atsiims savo mamos atminties diplomą.
Tai – dalis Vilniaus universiteto iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“, kuria siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.
Marija Biekštaitė gimė Varėnos rajone esančiame Pamerkių kaime. „Tai buvo lenkų okupuotas kraštas, pradžios mokykla kaime dar buvo, mama ten baigė keturias klases, o daugiau nieko. Bet seneliai, turėdami kad ir nederlingos žemės, rado stiprybės ir pinigų ir išvežė savo dukrą į Vilnių, kur ji mokėsi mergaičių gimnazijoje. Čia ją atidavė į vienuolių išlaikomą bendrabutį Žvėryne, Birutės gatvėje“, – pasakoja J. Kibirkštytė.
Gyvendama bendrabutyje M. Biekštaitė gavo labai pamaldžių, tėvynei ir artimui atsidavusių vienuolių auklėjimą, kuris jai buvo itin giliai įskiepytas ir, pasak dukros, atsispindėjo visą gyvenimą. „Ji gyveno labai įdomiais laikais – Vilnius okupuotas lenkų, 1939 m. lyg ir atiduodamas Lietuvai, vėliau užeina vokiečiai, visur skamba kariniai maršai ir vėl po karo 1945 m. Lietuva okupuojama Rusijos. Pamenu, pasakojo, koks baisus buvo jų, mergaičių, nusivylimas, kai į Vilnių 1939 m. atėjo Lietuvos kareiviai, suplevėsavo trispalvės, o, sako, žiūrim – vakare tie mūsų kareiviai vaikšto su lenkėmis už parankių susikibę!“ – mamos prisiminimais dalijosi dukra.
Apie stojimą į Vilniaus universitetą M. Biekštaitė daug nepasakojusi, tačiau Jūratė labai vertina savo senelio Povilo Biekšos poziciją – nestabiliu pokario metu ūkininkų šeimai išlaikyti studijuojančią dukrą Vilniuje kainavo daug. 1945 m. pabaigusi mergaičių gimnaziją, mergina įstojo į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Miestas po karo apgriautas, Vilniaus universitetas iš dalies be langų, auditorijose šalta, studentai rengiasi kas kuo gali, kas daugiau pavalgę, kas mažiau. „Dabar dažnai juokauja, kad studentai neturi už ką maisto nusipirkti, bet tada studentai tikrai neturėdavo ką valgyti. Mama savaitę valgydavo tą pačią šeimininkės, pas kurią gyveno, jai paruoštą kopūstų sriubą. Ne visada jos savaitei ir užtekdavo“, – prisimena J. Kibirkštytė. Tačiau, nepaisant sunkių studijų sąlygų, ryškiausias ir svarbiausias trumpo M. Biekšaitės studijų laikotarpio prisiminimas buvo Vinco Mykolaičio-Putino paskaitos.
„Tai buvo pavyzdys žmogaus estetinės išvaizdos ir labai labai gražaus elgesio su studentais – jis nė vieno neįžeisdavo, bet visada griežtai pasakydavo viską, ką norėdavo pasakyti. Mama pasakojo, kad jie sėdėdavo tose auditorijose prie langų apsitūloję, o atėjęs V. Mykolaitis-Putinas nė vienu veido raumens krustelėjimu neparodydavo, kad jam šalta – visada būdavo apsirengęs šviesiais marškiniais, su kostiumu, tai palikdavo įspūdį studentams“, – pasakoja J. Kibirkštytė.
Bet M. Biekštaitės studijos truko neilgai. 1946 m. kovo 14 d. ji pasibeldė į žymios visuomenės veikėjos Stefanijos Ladigienės buto Trakų gatvėje duris, kur turėjo perduoti jai slaptus popierius – tarp jų ir memorandumą dėl Jaltos konferencijos. Kaip rašo savo atsiminimuose M. Biekštaitė, ten ją pasitiko sovietų kareiviai. S. Ladigienė tuo metu jau buvo nugabenta į saugumo rūmus, jos namuose atliekama krata, o visi ateinantys svečiai – sulaikomi.
„Sėdžiu, aišku, kaip ant adatų. Kas bus, jei patikrins? Bet sumanioji I. Veisaitė (vokiečių metais priglausta ir turėjusi dokumentus Treigytės pavarde) sumoja užkurti krosnį ir, nutaikiusi progą, sumeta popierius į ugnį. […] Vakare visus paleido. Po dviejų savaičių nekviesti svečiai aplankė ir mane. […] Na, pamaniau, susekė mano ryšius su partizanais. Mat per buto šeimininkės pažįstamą lenką buvau jiems suradusi dokumentų padirbinėtoją, taip pat kambarėlį menkoje lūšnelėje pas senutę dabartinėje Cvirkos aikštėje, bet vyrai tik pasijuokė: tiesiai priešais saugumo langus. Tuos popierius [dėl Jaltos konferencijos] buvau visai užmiršusi. Matyt, kažkuris iš suimtų studentų neištvėrė“, – apie savo suėmimą rašė M. Biekštaitė.
Kovo 19 d. M. Biekšaitę suėmė, iškėlė politinę bylą, tų pačių metų rugpjūtį įvyko karinio tribunolo teismas ir mergina gavo 8 metų laisvės atėmimo bausmę pagal 58-ąjį straipsnį – tėvynės išdavimas. „Einant Gedimino prospektu ji yra man ne kartą pasakojusi, kad štai mano langas, bet kai KGB rūmuose buvo įkurtas muziejus, nueiti neišdrįso – matyt, per daug sunkūs prisiminimai. Aišku, buvo vykdomi tardymai, naudojamos fizinės priemonės, bet apie tai ji nelabai kalbėdavo. Yra pasakojusi, kad būdavo ypač sadistiškų tardytojų, kurie patys persisvėrę per stalą jai trenkdavo, nors galėdavo liepti tai padaryti sargybiniams, kurie specialiai tam tikslui tardyme ir dalyvaudavo“, – mamos prisiminimus pasakojo J. Kibirkštytė.
Siekiant išgauti informaciją buvo naudojamos ir įvairios psichologinės priemonės. M. Biekštaitės gimtadienis buvo gegužės 19-ąją – tą dieną ją išsikvietė į kabinetą, kurio langai nukreipti į Tauro kalną, o ant jo kaštonai kaip tik pradėję žydėti, langas praviras ir gramofonas tardytojo kabinete užgroja: „Kada jums dvidešimt metų, atviri visi pasaulyje keliai.“ „Bandė paveikti psichologiškai – šiandien tavo gimtadienis, esi jauna, gali iš čia išeiti. Tikėjosi, kad kažką papasakos, bet ką ji gali papasakoti? Gal draugus kelis galėjo išduoti, bet to nepadarė“, – sakė J. Kibirkštytė.
Galiausiai M. Biekštaitę išsiuntė traukiniu į Pečioros geležinkelio stotį, nuo kurios per tundrą kaliniai turėjo eiti pėsčiomis. Ėjo ilgai, pakeliui kaliniai išmėtė daugybę atsivežtų daiktų, nes nebepajėgė jų nešti. Galiausiai liepė sustoti plynoj vietoj ir pasakė – čia statysim lagerį. Nebuvo nei vandens, nei pastogės, nei maisto davinių. Atskridęs sraigtasparnis tremtiniams suteikė vilties, kad bus numesta maisto, tačiau iš dangaus nusileido kastuvai ir kirtikliai gruntui kasti. Tai buvo garsusis 501-asis gulagas, kuriame įkalinti darbininkai tiesė geležinkelį, turėjusį sujungti rytinę ir vakarinę Sibiro dalis.
„Mama stengėsi laikytis kartu su savo bendrabylėmis – taip ji vadino kartu nuteistas merginas. Jos bijojo būti sujungtos kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis arba su jomis apgyvendintos. Politinės kalinės vis tiek buvo inteligentiškesnės, intelektualesnės, aukštesnės moralės, dalindavosi gaunamais siuntiniais, padėdavo viena kitai. Vis dėlto, nors jos visos buvo jaunos, tačiau tiesiant geležinkelį dirbdavo kaip reikiant – nesimuliuodavo, neapsimetinėdavo. Jau net jų prižiūrėtojai sakydavo – jūs taip nesiplėšykit, lietuvaitės, negalima šitaip, kas iš jūsų beliks“, – pasakojo J. Kibirkštytė.
Galiausiai už gerą darbą Mariją išleido dvejais metais anksčiau – 1952 m. ji grįžo į Vilnių, tačiau jame galėjo būti tik 24 valandas. Jos tėvai tuo metu jau buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, namai nacionalizuoti, kur nors prisiregistruoti labai sunku. „Bet jaunimas vis tiek randa būdą – viena jos bendraklasė, Jonė Liubartaitė, padėjo mamai prasmukti į Trakų miliciją ir per pietų pertrauką, kai nieko nėra, į pasą įdėti antspaudą, kad priregistruota. Bet į kartotekos korteles neįrašė ir vėliau tai atsekė. Mama išsigynė: „Kodėl aš kalta, kad neįrašė, kad jie ten žiopli ir klaidą padarė?“ Nors ir pavyko prisiregistruoti, tačiau buvusiam politiniam kaliniui darbą gauti buvo labai sunku“, – pasakoja Marijos dukra.
Bet tuometinis miškų ūkio ministras A. Matulionis į miškų ūkio sistemą noriai priimdavo tremtinius, politinius kalinius. Ten buhaltere ir įsidarbino M. Biekštaitė. „Į Vilniaus universitetą negrįžo – nežinau, ar ją išvis būtų priėmę su tokiu vilko bilietu. Bet, manau, ji pasižiūrėjo realistiškai – rado senelę, grįžo tėvai, reikėjo už kažko kabintis, o buvo labai sunkus metas – per mėnesį gaudavo tik 25 rublius“, – svarstė J. Kibirkštytė. Galiausiai Marija pabaigė Miškų ūkių buhalterių kursus, vėliau įstojo į Kauno ekonominį technikumą, kur neakivaizdiniu būdu studijavo pramonės buhalterinę apskaitą.
„Mama mirė 2015-ųjų spalį. Kaip gaila, kad tiek nedaug pritrūko – nesulaukė savo 90-mečio, nesulaukė ir šito diplomo. Žinant jos darbštumą, užsispyrimą, ji, pabaigusi tą lietuvių filologiją, būtų kas nors buvusi. Dabar ji buvo tiesiog labai geras žmogus, su neįtikėtina vidine inteligencija, takto pojūčiu. Nuostabiai jaučiuosi, kad pagaliau ji bus įvertinta šituo atminties diplomu. Tiesa turi tokią savybę – ji anksčiau ar vėliau išaiškėja. Tik kartais reikia daugiau metų, kartais mažiau“, – džiaugėsi J. Kibirkštytė.
Atminties diplomų įteikimo iškilmės vyks balandžio 13 d. 14 val. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje, Universiteto g. 3, Vilniuje.