Renginio tipas: Paroda
Renginio data: Penktadienis, 2018 m. birželio 8 d.
Renginio pradžia: 17:00
Renginio pabaiga: Sekmadienis, 2018 m. liepos 22 d.
Renginio vieta: Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija, J. Basanavičiaus 45, Kėdainiai
Paroda atidaroma birželio 8 d. 17 val. Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, Kėdainiuose.
PARODA, SKIRTA DAILININKO GIMIMO ŠIMTMEČIUI.
Tapyba, grafika, piešiniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.
Vaikštau kaip pasakoje ir momentais netikiu, ar tikrai tas visas grožis, kurį slepia savyje Paryžius, pagaliau man prieinamas…
Vytautas Kasiulis, 1948
Vienas garsiausių mūsų kultūros „paryžiečių“ – Vytautas Kasiulis (1918–1995) – dėl išskirtinio meninio braižo sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Kūrybinio kelio pradžioje dailininkas pasižymėjo ypatingais gabumais ir darbštumu. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, kurią 1941 m. baigė diplominiu darbu, pripažintu vienu įspūdingiausių per visą mokyklos istoriją. 1943-aisiais m. surengė pirmą asmeninę parodą Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, nustebindamas anuometę Kauno visuomenę tapybos kūrinių ir piešinių gausa, žanrų ir stilistikos įvairove. Daugiau nei šimtas jo parodoje rodytų jo kūrinių patraukė publiką ryškiais, humoru nuspalvintais siužetais, stipriu, realistiniu piešiniu. Tamsus kūrinių koloritas, klasikinės šviesokaitos efektai priminė ir senųjų meistrų manierą. Sunkiais pirmaisiais karo metais 28-erių dailininkas pasitraukęs į Vokietiją ir ten tapo jauniausiu dėstytoju Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. Nuo 1948 m. iki pat mirties gyveno ir kūrė savo vaikystės svajonių mieste Paryžiuje. Atvykęs į tuometę Europos menų sostinę, be lėšų, be prancūzų kalbos įgūdžių, vien su kuprine ant nugaros, nedidelėje radijo aparatų parduotuvėlėje 18-oje Respublikos aveniu gavo naktinio sargo vietą. Laiškuose, rašytuose žmonai į Freiburgą, dailininkas pasakojo: Naktimis, kurios yra gana ramios, galima dirbti akvareles ir piešinius. Dienomis – pagal nuotaiką: jei lyja, – šlapia, jei šilta, – gerai, o jei atšąla, – nebūna linksma, nes neturiu kur prisiglausti ir visą dieną vaikštau gatvėmis, kol, nakčiai atėjus, vėl grįžtu darbo vieton. Pinigų vos užtenka bagetei ir keletui silkių. Ką padarysi – pradžia. Prie Menų tilto klošarai naujajam savo draugui kartais ir vyno pasiūlydavo – scena iš laikų, kai Paryžiuje garsiai skambėjo šūkis apie laisvę, lygybę ir brolybę. Kiek vėliau su žmona ir sūneliu V. Kasiulis įsikūrė išnuomotame metro pločio palėpės kambarėlyje prie Liuksemburgo sodų. 1949–1950 m. Raymond‘o Duncano ir Christiano-Gilbert‘o Stiébelio galerijose surengtos pãrodos ženklino menininko pripažinimo pradžią.
Atpažįstami Paryžiaus motyvai V. Kasiulio kūryboje nuspalvinti elegiška, svajinga nuotaika. Švč. Jėzaus Širdies bazilika, jaukios Monmartro gatvelės, Eifelio bokštas, Dievo Motinos katedra, tylūs, tartum apvalyti nuo miesto šurmulio Karališkųjų rūmai sodai… Subtilias Paryžiaus panoramas netikėtai keičia ryškiomis vakarinėmis Mulen Ružo šviesomis spindintis miestas su skriejančiomis karuselėmis ir magiško cirko klounada. Jame visada randa vietos vieniši elgetos, sendaikčių pardavėjai, klajojantys muzikantai, cirko artistai, sentimentalios poros. Šis dailininko Paryžius – realus ir išgalvotas, iš legendos virtęs kasdienybe.
Ilona Mažeikienė