2018 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas Ministre Pirmininke, gerbiami šio minėjimo dalyviai!
Pirmiausia noriu padėkoti, kad man suteikta ši tribūna pasidalinti savo išgyvenimais ir prisiminimais.
Buvo gražus 1951 metų spalio pavakarys. Kauno medicinos instituto studentų bendrabutis. Nematyta moteris ieško manęs. Nepažįstamoji pasikviečia mane nuošalėn ir, nepratarusi nė žodžio, įteikia be voko trikampiu sulankstytą laiškelį. Iškarto pažinau, kad tai mano šeštokės sesutės braižas. Jame pranešama, kad tėvai, du broliai mokinukai ir ji jau vežami į Sibirą ir sėdi vagonuose. Matyt, laiškelį, išmestą per vagono lango plyšį, pagavo sąžiningas žmogus.
Lyg žaibas perėjo per visą kūną. Supratau, kad mano svajonėms tapti gydytoju atėjo galas. Man 17-ka. Aš jau puikiai žinojau, kad Tarybų valdžia ne kerta medį, o rauna, nepaliekant šaknų. Taip ir įvyko. Kaip vėliau paaiškėjo, kažkoks žvalgas „beržas“ išsiaiškino, kur aš randuosi ir raštu pranešė saugumui.
Po trijų mėnesių, sausio 21 dieną vos tik įmigus po įtempto pasiruošimo paskutiniam semestro egzaminui, mane pažadino garsi komanda: „Вставай, оружье на стол!“ (Kelkis, ginklą dėk ant stalo!). Kambaryje degė šviesa, stovėjo trys vyrai: bendrabučio komendantas, kariškai apsirengęs saugumietis ir milicininkas. Kita saugumiečio komanda buvo: „Собираися, поедеш на соединение с семьёй!“ (Renkis, važiuosi pas šeimą!). Su paskubomis sumestu į lagaminą studento turtu, nusileidome į komendanto kabinetą pirmame aukšte. Čia padarė pilną kratą, apklausą ir raštišką „areštuotojo“ įforminimą. Ten buvo paliktas dar vienas milicininkas, kad sulaikytų mane bandymo pabėgti atveju. Todėl naktį Kauno gatvėmis ėjome: priekyje milicininkas, už jo aš, tempdamas du staliaus darbo lagaminus, šalia koja į koja ėjo saugumo karininkas, o šią „koloną“ užbaigė antras milicininkas. Eisena baigėsi prie Soboro esančiame milicijos skyriuje. Ten jau buvo pakankamai sukaupta panašių nelaimėlių. Nežiūrint į šaltį, visus sulaipino į atviru kėbulu atvykusį sunkvežimį ir su palyda išvežė į Gaižiūnų geležinkelio stotį. Ten mūsų laukė gyvulinių vagonų sąstatas, apsuptas ginkluotų kulkosvaidininkų. Apie gyvulinių vagonų interjerą, apie kelionę gyvuliniame perpildytame vagone nežmoniškomis sąlygomis yra daug kalbėta ir rašyta. Man išpuolė tokia pat dalia, todėl apie tai nesikartosiu.
17-tą kelionės dieną trijų gretimų vagonų „keleiviai“ buvo išlaipinti į šaltį ir sniegą stotelėje 30 kilometrų už Tomsko, miško kirtavietėje, gaminančioje kurą Tomskui. Ištremtuosius šeimomis patalpino barake prie kontoros, o mes, vienišiai, 26 vyrai ir 13 merginų, apsirengę tik lietuviška apranga, bridome per sniegą 2 kilometrus į mišką paskui roges, pakrautas mūsų manta. Ten, nuo kažkokių laikų stovėjo vienišas, kaimo pirkią primenantis, dviejų galų barakas. Viduje buvo paruošti dviejų aukštų narai su dviejų lentų pločio gultu kiekvienam. Jokios patalynės nebuvo. Patalą klojosi kaip kas sugebėjo. Darbui miške studentiška apranga netiko. Teko imti iš darbovietės į skolą atidirbimui sibiriškus vatinukus ir vailokus, už kuriuos buvo išskaitomas visas mano „uždarbis“, visus trys mėnesius iki išsiuntimo pas tėvus. Darbo įrankiai buvo tik pjūklas ir kirvis, normos didelės, o skaičiavo už darbą kapeikas. Todėl visą laiką buvau skolingas darbdaviui. Tarp kitko ir ta apranga iki darbo pabaigos šioje vadinamoje darbovietėje, susidėvėjo.
Numirti neleido tik artimųjų pagalba iš Lietuvos. Ten sutikau savo gyvenime didžiausią išbandymą badu ir pažeminimų, kai atvykimo dieną vietos komendantas, atėmęs pasą, vietoj jo išdavė lapelį, nurodantį, kad čia yra tremties vieta ir privertė pasirašyti, kad ištremtas amžinai (na vėčno).
Kaip čia, taip ir vėliau, eilę metų, dirbant vergišką darbą, mane palaikė tik bekompromisio grįžimo kada nors į Lietuvą viltis. Šia Gedulo ir Vilties diena buvę tremtiniai ir politkaliniai gedi mirusių vagonuose, žuvusių miškuose ir lageriuose, o kartu puoselėja viltį, palaikiusią mus Sibire, kad nukentėjusiųjų organizacijoms kada nors bus skiriama parama galbūt ne mažesnė kaip homoseksualams, kad mes dar sulauksime deramo paminklo nežinomam laisvės kovotojui Lukiškių aikštėje. Kur šiandien jau dingęs pašventintas paminklinis akmuo. Viliamės, kad nebusime mūsų valdžios pamiršti ateityje.
Turime viltį! Dėkoju už dėmesį.