Birželio 28 d. Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) pritarė Seimo nutarimo projektui (Nr. XIIIP-2016), kuriuo būtų suteiktas valstybės pripažinimas Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Projektu siekiama palaikyti religinės bendrijos dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą, suteikti platesnes galimybes šiai religinei bendrijai toliau puoselėti lietuviškas tradicijas, dalyvauti dialoge tarp religinių bendrijų ir bendruomenių, skatinti Lietuvos žmones pažinti savo šaknis, puoselėti senąjį religinį kultūrinį palikimą, didinti pasaulio bendruomenės dėmesį Lietuvių Tautos tapatumui, mitologijai, folklorui.
Remiantis Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalimi, valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnis nustato, kad kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą.
Pagal Teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 25 d. pateiktą išvadą dėl šios religinės bendrijos pripažinimo patvirtinta, kad Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ atitinka įstatymo keliamus reikalavimus.
Remiantis Teisingumo ministerijos išvada, „Romuva“ nėra unikalus fenomenas Europos ar europinės civilizacijos kontekste. Religinės grupės, kurias religijų tyrinėtojai apibendrintai įvardija kaip pagoniškas ar neopagoniškas, veikia daugumoje Europos valstybių (Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Švedijoje, Estijoje, Suomijoje, Latvijoje ir kt.), taip pat JAV ir Kanadoje. Daugelis šių judėjimų kilo XIX a. pabaigoje – XX a. Šiems judėjimams būdinga pagarba gamtai, apeigos, orientuotos į kalendorines lygiadienių ir saulėgrįžų šventes, derliaus ciklą ir esminius šeimos įvykius, politeizmas, gilinimasis į iki krikščioniškų tikėjimų šaltinius. „Romuva“ yra Lietuvoje kilęs neopagoniškas judėjimas, kurio tikėjimas ir religinės praktikos remiasi lietuvišku folkloru, mitologija ir negausiais istoriniais šaltiniais apie senąjį tikėjimą. „Romuva“ nesiekia religinių tiesų apibrėžti dogmomis, tikima, kad jų religija yra „prigimtinė protėvių religija“. „Romuvos“ religinės etikos pagrindu laikoma taisyklė daryti kitiems tai, ką pats norėtum patirti iš kitų, ir nedaryti kitiems to, ko pats nenorėtum, kad kiti darytų tau. Vienijančiu tikėjimo ir etikos motyvu laikoma darnos samprata. Darnos kūrimas ir palaikymas „Romuvos“ pasaulėžiūroje yra pagrindinis žmonijos uždavinys, darna laikoma senosios kultūros pagrindu.