Nuo šių metų įsigaliojus naujos redakcijos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkai, gali reikšmingai pasikeisti situacija Lietuvos šilumos ūkyje. Naujoji tvarka suteikia konkurencinį pranašumą privataus kapitalo nereguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (NŠG), o tai gali lemti, kad privatus verslas išstums savivaldybių kontroliuojamas centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) bendroves iš rinkos. Tai lems šilumos kainų augimą – juk šildymo sezonu NŠG įmonės šilumą parduoda tik 0,01 ct/kW mažesne kaina, nei CŠT įmonės gali pasigaminti iš dujų. Tik Šilumos ūkio įstatymo pataisos gali subalansuoti susiklosčiusią grėsmingą situaciją šilumos ūkyje. NŠG šioms pataisoms taip desperatiškai nesipriešintų, jeigu jiems tikrai rūpėtų konkurencija, o ne uždirbti kuo didesnį pelną socialiai jautrioje šilumos rinkoje.
Naujoji tvarka sudaro labai palankias sąlygas be jokios atsakomybės ir kontrolės vystyti veiklą nereguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (NŠG), o reguliuojamoms šilumos tiekimo (CŠT) įmonėms paliekant visas prievoles, atsakomybę, rizikas ir galimus finansinius nuostolius. Labai tikėtina, kad verslo subjektui (NŠG) pasiūlius nors mažiausią kainos nuolaidą ir perėmus šilumos gamybos veiklą bei su tuo susijusias pajamas, iš šios veiklos pasitrauks reguliuojamos šilumos tiekimo įmonės. Po to atsivers galimybės reikšmingam šilumos kainų didinimui. Kyla rizika, kad taip bus sugriauti centralizuoto šilumos tiekimo ekonominiai pagrindai, o tai lemtų išaugusias šilumos kainas vartotojams ir papildomą naštą savivaldybėms. Suprasdami šias grėsmes į Seimą, kuriam atskaitinga VKEKK, kreipėsi Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (toliau – LŠTA), Lietuvos didžiųjų miestų merai, Lietuvos savivaldybių asociacija, energetikos ekspertai ir t.t., ragindami įteisinti racionalų reguliavimą ir konkurenciją, pirmiausiai nukreiptą šilumos vartotojų poreikių tenkinimui.
Kaip buvo iki šiol?
Pagal iki šiol beveik 15 metų stabiliai taikytą teisinį reglamentavimą, reguliuojamos ir veiklą pagal licenciją vykdančios CŠT įmonės gaudavo nustatytas pastoviąsias pajamas šilumos gamybos šaltinių palaikymui, o šilumą iš NŠG supirkdavo tik tuo atveju, jeigu ji buvo pigesnė negu gaminama nuosavose katilinėse (kintamieji kaštai). Taip buvo suderinamas šilumos tiekimo patikimumas ir mažiausiųjų sąnaudų principas.
Kokia tvarka įsigaliojo nuo 2019 metų?
VKEKK nustatyta naujoji šilumos supirkimo tvarka įteisino konkurenciją „pilnais kaštais“ – tai yra visas pajamas gaus tos katilinės, kurios tą mėnesį vykdys veiklą, o likusios, atitinkamai, negaus jokių pajamų. Kadangi visos katilinės dirba tik kelis mėnesius per metus, tai kitu laiku dalis jų liks be jokių pajamų.
Naujoji tvarka nereguliuojamiems ir laisvai veikiantiems NŠG garantuoja gerą verslo aplinką ir pelną, o reguliuojamiems ir viešąsias paslaugas teikiantiems šilumos tiekėjams kyla rizika prarasti reikšmingą dalį veiklai būtinų pajamų. Reguliuojamos CŠT įmonės gali netekti lėšų jau esamų finansinių įsipareigojimų vykdymui, o tai sukeltų grėsmę visam šilumos tiekimo saugumui ir patikimumui, nes sutriktų ir vamzdynų atnaujinimo darbai, kuriuos vykdo ta pati CŠT įmonė.
Sunaikinus „valdišką“ reguliuojamą šilumos gamintoją atsirastų galimybė didinti šilumos kainas ir siekti didesnio pelno. Tokia tendencija akivaizdi, lyginant šilumos kainas savivaldybių ir privačių operatorių valdomose šilumos tiekimo įmonėse, kur šilumos kainos, kaip taisyklė, aukštesnės.
Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės organizuoja šilumos tiekimą savo teritorijoje. Ši funkcija yra detalizuota Šilumos ūkio įstatyme. Tačiau Naujoji tvarka riboja savivaldos galimybes prisiimti atsakomybę už šilumos tiekimo organizavimą, nes NŠG stato savo katilines ten, kur patogiau investuotojams, bet ne ten, kur jų reikia užtikrinti patikimą šilumos tiekimą.
Kaip galėtų būti organizuota šilumos gamyba, orientuota vartotojų poreikių tenkinimui?
Pažymėtina, kad tradicinės konkurencijos šilumos ūkyje neįmanoma pasiekti iš principo, todėl, kad šilumos gamyba metų bėgyje labai netolygi ir ekonomiškai netikslinga investuoti į katilus, kurie dirba tik 1-3 mėnesius, nes jų sąnaudos didina bendruosius šilumos tiekimo kaštus. Dėl šios priežasties tarptautinėje praktikoje šilumos tiekimo efektyvumo siekiama tik reguliavimo būdu arba konkuruojant su kitais šildymo būdais dėl vartotojų.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, šilumos gamyboje turėtų būti sukurta tvarka, kad nepriklausomi šilumos gamintojai, pakeisdami CŠT įmonių (nukonkuruotus) šilumos šaltinius perimtų ir visą atsakomybę bei prievoles, kad nenukentėtų Lietuvos miestų gyventojai. Dar logiškiau būtų, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, kiekviename mieste nustatyti šilumos tiekimui būtinus ir mažiausiomis sąnaudomis gaminančius šilumą objektus, o jų egzistavimui skirti minimalias lėšas. Norėdami užsidirbti daugiau pelno šie konkuruodami kiekvieną dieną siūlo šilumą dar mažesnėmis kainomis. Tokia konkurencija garantuoja, kad uždaroje rinkoje nesumažės konkurentų skaičius, o uždirbti galima tik mažinant kainas, bet ne konkurentų skaičių. Deja, „lietuviško“ verslo tikslas – maksimalus pelnas čia ir dabar, o po to nors ir tvanas. Licencijuojamoje potencialiai pavojingoje viešoje paslaugoje, koks yra šilumos tiekimas, toks požiūris nepriimtinas, nes gali turėti sunkias pasekmes Lietuvos miestų gyventojams. Gerai, kad vis daugiau Lietuvos piliečių tą supranta ir sugeba atpažinti tiesiog elementarų finansinį interesą.