2019 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai
Brangūs Sausio 13-ąją žuvusių Laisvės gynėjų artimieji, bendražygiai, Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, buvę ir esami Lietuvos valstybės vadovai, visi į šį iškilmingą minėjimą atvykę garbūs svečiai!
Laisvės gynėjų dieną kasmet prisimename kaip idealizmą, atvedusį mus visus į tą didįjį rezultatą, kurį turime dabar, į savo valstybę. Anuomet, prieš jau 28 metus, mums teko laimė patirti begalinę sutelktį, bendrumą, vienijančią laisvės jėgą ir garbė visa tai ginti. „Kiekviena kova reikalinga aukų – Laimingi už laisvę numirę“. 1991 metais dainavome patriotines dainas, dainos nuolat skambėjo aikštėse, prie laužų; dainavome jas negalvodami, kad čia pat aukos ir mirtys taps realybe. Tapo. Kritusieji atgulė Gynėjų kalnelyje Antakalnyje, ant jų kapų, anot labai gražios lietuvių karo dainos, žydi rožės ir blizga žemčiūgai, juos lankome kartu su laisvoje valstybėje gimusiais ir jau spėjusiais suaugti savo vaikais. Sausio 13-oji įrašyta ne tik į atmintinų valstybės dienų sąrašą, bet ir aprašyta istorijos vadovėliuose, mokyklinėse pilietiškumo ugdymo programose. Kasmet jos išvakarėse prie laužų galime akivaizdžiai įsitikinti, kad atminimas gyvas ir reikšmingas.
Galėjo taip nebūti. Gyvendamas pasaulyje, kuris nuo pat ankstyvos vaikystės, kai mano karta augo Šaltojo karo metais, iki šių dienų turi pakankamai priežasčių būti lyginamas su parako statine, nuolat girdėdamas kitų, net ne visada mažų tautų pastangas pasiekti laisvę, negaliu nemąstyti, kad mums tikrai pasisekė ir vis dar sekasi. Kur kas labiau, nei gyvenantiems Sirijoje, Katalonijoje, Kryme. Pakeliui į šiuos rūmus turime progos stabtelėti memoriale, skirtame Dangiškajai Šimtinei, ir tyliai pagalvoti – „Slava Ukraini“. Todėl tardamas: „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“, šią frazę suvokiu kaip įsipareigojimą laisvę saugoti ir ginti.
Didžiuojuosi, kad laisvę kaip įsipareigojimą ir vertybę suvokia ir mano vaikai. Mūsų visų vaikai skautų, šaulių, savanorių uniformomis, jaunimas, aktyviai ir energingai įsitraukiantis į pilietines iniciatyvas, savanorystę, besiimantis atsakomybės keisti visuomenę tais atvejais, kai ji paklysta ar yra paklaidinama problemose. Ir kalbu ne vien apie politinę ar šventinę, atmintinomis progomis demonstruojamą laisvę. Pastaraisiais mėnesiais turėjome progos pasitikrinti, kiek laisva yra mūsų gyvenamojo laiko visuomenė ir kokia tos laisvės kasdienė, sakykime, buitinė kaina. Kalbu apie neramumais nuvilnijusius iš mokytojų bendruomenės kilusius, tačiau daugelio darbinių sričių specialistus suvienijusius taikius protestus. Pats būdamas mokytojas, turiu progos garsiai pasakyti: didžiuojuosi mumis visais, gebėjusiais, užuot atsiribojus nuo sistemos sukeltų ir tebekeliamų problemų, imtis jas spręsti. Streikuoti negera ir tikrai nepatogu – tai galime pasakyti bet kuris, dalyvavęs šiuose veiksmuose. Tačiau visuomenės ir kiekvieno jos nario orumas, savigarba, galimybė laisvai ir kūrybingai dirbti kasdienį darbą yra pats laisvės turinys. Ir būtina sąlyga valstybei būti laisvai.
Todėl kartodamas, „prisimenu, kodėl esame laisvi“, aš patvirtinu, kad man laisvė ne tik reiškė, bet ir tebereiškia galimybę kurti ir puoselėti savo valstybę.
Taigi baigdamas tegaliu patvirtinti: didžiuojuosi, kad man teko garbė ir galimybė ginti savo valstybę anais jau vadovėliniais 1991-aisiais ir tikrai džiaugiuosi, kad tokią galimybę aš ir mes visi turime kasdien. Būti laisviems yra didelis ir prasmingas darbas. Dirbkime.