„Aš nemėgstu atrakcionų. Aš juose labai lengvai apsiverkiu, apsivemiu, suprakaituoju. Supratimas, kad tai tokia paradoksali situacija, kai esu taip šalia šio reiškinio ir palaikau kritišką distanciją su juo, mane privertė tyrinėti atrakcionus pirmiausia filosofiniu požiūriu, kol nutariau savo meninius tyrinėjimus paversti kūnu – pradėjau kurti įvairiausius atrakcionus, kaip savotiškus minties eksperimentus“, – sako Londono karališkojo menų koledžo doktorantas, pasaulyje išgarsėjusio meninio kūrinio „Eutanazijos kalneliai“ autorius Julijonas Urbonas.
Menininkas J. Urbonas, Klaipėdos atrakcionų parko direktoriaus sūnus, vaikystę leidęs ne tradiciniuose darželiuose, o su atrakcionų inžinieriais ir kioskininkėmis, studijuodamas doktorantūrą suprojektavo garsiąją mirties karuselę – įrenginį, skirtą savanoriškai nutraukti gyvybę (eutanazijai). J. Urbonas savo kūrinį pavadino „Eutanazijos kalneliais“ („Euthanasia Coaster“).
Atrakcionų vagonėlis, skriejantis į mirtį
„Kalbant apie atrakcionų istoriją, jie vystėsi aukštėdami, greitėdami, kol pasiekė žmogaus kūno stimuliacijos piką. Šiandien nebegalima sukurti ko nors labiau stimuliuojančio, nes tai jau yra sukurta. Tam tikru požiūriu mes švenčiame atrakcionų parkų baigtį. Aš nutariau tai atšvęsti savaip – sukūriau galutinį, baigtinį, idealų atrakcioną“, – pasakojo „Eutanazijos kalnelių“ idėjos autorius.
J. Urbono baigtinis – mirtinas – atrakcionas yra skirtas žmogui padėti numirti maloniai, su euforija. Hipotetinis įrenginys suprojektuotas su tokia kritimo trajektorija, kuri užbaigtų pasivažinėtojo gyvenimą maloniausia mirtimi, kiek tai yra įmanoma. Visas jo veikimo mechanizmas remiasi smegenų hipoksijos (uždusimo) teorija.
Pasak kūrėjo, daugelis linksmųjų kalnelių yra sudaryti iš dviejų elementų. Pirmasis jų – tai kritimo bokštas, antrasis – linksmoji, arba šiuo atveju – mirtinoji, dalis – kilpos. Pagal „Eutanazijos kalnelių“ koncepciją vienvietis mirties vagonėlis pirmiausia pakiltų į 500 metrų aukštį. Žmogus, pakilęs į tokį aukštį, krisdamas laisvuoju kritimu patirtų seriją intensyvių pojūčių, kurie baigtųsi euforija ir sąmonės netekimu. Kūnas, netekęs sąmonės, keliautų galinės atrakciono stotelės link ir kelionė pasibaigtų mirtimi.
„Krintant dideliu greičiu žemyn ir įveikus pirmąją vertikaliąją atrakciono kilpą, dėl išcentrinės jėgos žmogus yra prispaudžiamas prie sėdynės taip, kad kraujas subėga į aptinę kūno dalį, viršutinėje kūno dalyje praktiškai išvis nelieka kraujo. Ir tada žmogaus smegenys po truputėlį ima dusti, kol galiausiai miršta“, – fiziologinį mirties momentą nupasakojo tyrėjas.
Idėja pasklido nuo NASA iki BBC
Šis projektas buvo pristatytas 2010 m. Dubline, mokslo galerijoje. Po to menininko internetinį puslapį užplūdo dešimtys tūkstančių žmonių, kurie reiškė savo nuomonę ir interpretacijas.
Labai daug žmonių iš kosminės medicinos, aviacijos tiek įsitraukė į šio projekto pristatymą, kad pradėjo J. Urbonui siūlyti šio įrenginio patobulinimus.
„Vieno tinklaraščio, kuris paviešino „Eutanazijos kalnelius“, komentaruose aptikau NASA aerodinamikos skyriaus inžinieriaus pastabą. Jis, giliau išnagrinėjęs mano projektą, pasiūlė patobulinti tam tikras technines atrakciono detales, bet kaip esminę problemą įvardijo tai, kad žmonės, kurių kojos amputuotos, nenumirtų, nes nėra kur subėgti kraujui“, – juokiasi dizaineris.
Žmonėms kilo klausimų, kodėl apskritai prireikė kurti tokius dalykus. Dizaineris prisipažįsta, kad apie šį projektą galima kalbėti kaip apie tam tikrą objektą, kuris visuomenėje įžiebia diskusijas apie skausmingas temas (eutanazija, savižudybė ir pan.). Bet kartu šis kūrinys gali būti vertinamas kaip specifinė kūrybinė metodologija ir tyrinėjamas kaip mokslinė fantastika.
„Eutanazijos kalneliai yra vienas iš pavyzdžių, kaip galima plėtoti mokslinę fantastiką, įtraukiant scenografiją, inžineriją, įvairius kinematografinius elementus, tekstus. Tai toks daugialypis projektas, į kurį galima įsitraukti kaip potencialiam mokslinės fantastikos žiūrovui“, – savo kūrybos motyvus pristato J. Urbonas.
Kaip pasakoja menininkas, atsiliepimų apie mirties kalnelių projektą spektras buvo labai platus. Jis galėtų rodyti ir rodyti po pasaulį pasklidusias reakcijas nuo „Discovery“ kanalo iki BBC kanalo juodojo humoro šou, nuo bioetikos konferencijų iki vaikų mokslo mugių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žmonės sukūrė daugybę kūrinių referuodami į J. Urbono kalnelius.
Pavyzdžiui, britų scenaristai sukūrė fantastinį filmą „Eutanazijos kalnelių“ tema, o pats šio projekto autorius buvo pakviestas tapti ir filmo scenarijaus autoriumi.
J. Urbonas netgi siūlo „Eutanazijos kalnelių“ pavyzdį, kaip galima testuoti kontroversiškas radikalias, nesaugias, labai brangias idėjas pigiai ir efektingai.
„Tereikia sukurti gerą naratyvą, į jį gauti platų atsaką ir reakcijas, kurios leidžia daryti prielaidas, ar žmonės priimtų tokį objektą, jei jis atsirastų realiame pasaulyje“, – sako dizaineris.
Asteroidas iš užšaldytų lietuvių kūnų
Kitas pats šviežiausias projektas, kurį J. Urbonas plėtoja šiuo metu, yra labiau susijęs su kosminiais tyrinėjimais.
„Mažai kas žino tai, kad Lietuva pasaulinėje kosminių tyrimų istorijoje yra gerai žinoma. Bet grįžęs į Lietuvą supratau, kad mūsų kosminės kultūros klimatas iš viso neegzistuoja – šioje srityje yra visiškas vakuumas. Nusprendžiau imtis meninės-pilietinės strategijos, kad įsižiebtų kosminės kultūros diskursas“, – naujojo projekto idėją pristatė kūrėjas.
Kosmoso menininkui buvo įdomu, kaip tokia maža šalis galėtų vystyti rimtą kosminę programą, ištikus krizinei situacijai. Juk mes neturime nei techninių, nei finansinių išteklių, kaip JAV, Rusija. Tačiau, anot Lietuvos menininko, mes turime vaizduotės išteklius, kurie galėtų mus išgelbėti, jei įvyktų vienas iš daugybės galimų apokalipsės scenarijų ir žmonės turėtų palikti Žemę. Taip jis sukūrė išsigelbėjimo planą Lietuvai – monumentą „Planeta iš žmonių“.
J. Urbonas pasiūlė labai originalią viziją, kuri galėtų išgelbėti tautą nuo kataklizmų. Menininko kosminės idėjos esmė – nusiųsti lietuvius plaukioti į vieną specifinį kosmose esantį Lagranžo tašką, kuriame nėra gravitacijos, visiškai tamsu, yra vakuumas ir labai šalta. Jame visi lietuvių kūnai sušaltų panašiai, kaip krioanabiozės metodu (reiškinys, kada organizmo gyvybiniai procesai tiek sulėtėja, kad organizmas atrodo nebegyvas; pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną), įgautų stabilią būseną ir po dviejų mėnesių susijungtų į vieną gumulą, asteroidą iš žmogiškosios biomasės. Tokio asteroido iš užšaldytų lietuvių kūnų schemas J. Urbonas nubraižė kompiuteryje, o patį asteroidą pavadino Lietuvos vardu.
Šį pasakojimą buvo galima patirti parodoje per tam tikrus meninius kūrinius. Vienas pagrindinių – trimatis skeneris, į kurį atėję lankytojas nuskenuojamas, jo modelis nukeliamas į astrofizikos simuliaciją, kur jis gali pamatyti, kokią įtaką daro žmogaus pasirinkta poza kosminio kūno formavimuisi.
„Per tą interakciją žmonės konstruoja savo naujus socialinius konstruktus, ji yra kaip nežemiškos architektūros platforma, kurioje jie gali konstruoti tokią architektūrą ir šokį, kokie neegzistuoja Žemėje“, – aiškina J. Urbonas.
Žmogus traukiasi iš pasaulio centro
„2016 m. buvau pakviestas atstovauti Lietuvai Milano trienalėje ir pasiūliau Lietuvos paviljoną padaryti tuščią, mėlynomis grindimis, kuriomis bevaikštant lankytojai nusivilia, kad lietuviai neturi meno, bet išeinant jiems užgniaužia kvapą, nes kol jie vaikščiojo grindys lėtai kilo, užsifiksavo ir lankytojui išeinant jos krinta laisvu kritimu“, – dar vieną netikėtą idėją pristato J. Urbonas.
Menininkas perkėlė atrakcionams būdingą nesvarumo būseną, kuri atsiranda laisvojo kritimo metu („Airtime“), į galerijos erdvę. Šio kinetinės instaliacijos ir atrakciono hibrido esmė paprasta: tuo metu, kai paviljono lankytojas yra metamas žemyn, jis 100 milisekundėms pakimba ore ir tuo metu patiria mikrogravitaciją – žmogaus vidaus organai pakimba ore. Tuomet žmogus susikoncentruoja ne į meno kūrinį, kurio atėjo apžiūrėti, o į save ir į tai, kas vyksta jo viduje.
Menininko J. Urbono minties eksperimentai visada virsta apčiuopiamu objektu ir bando paaiškinti, kaip menas, ar tam tikri jo žanrai, pakinta kosminėmis, socialinėmis, etinėmis ar fizikinėmis aplinkybėmis. Visuose savo projektuose jis nagrinėja ne žmogaus kūrėjo perspektyvą, o kaip daiktai tampa žmogaus kūrybos bendraautoriais.
„Daiktiška aplinka tampa mūsų bendrakūrėju ir dėl to žmonės šiandien yra nebe pasaulio centre. Jame atsiduria daiktai, ekosistema, planetos viename lygmenyje. Siūlau imtis nežmogiškosios, kosminės perspektyvos ir pasižiūrėti į save iš ateivio pozicijos“, – palinkėjo vizionierius.
Dizaineris, žinomas Lietuvos menininkas, kūrėjas, inžinierius, tyrėjas, Vilniaus dailės akademijos prorektorius ir docentas Julijonas Urbonas savo projektus ir kūrybines idėjas pristatė Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamoje LEAD ciklo paskaitoje, kuri vyko vasario 20 d.