Renginio tipas: Paroda
Renginio data: Antradienis, 2019 m. kovo 12 d.
Renginio pradžia: 09:30
Renginio vieta: Lietuvos laisvės gynėjų galerija (Lietuvos Respublikos Seimo I rūmai)
2019 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai
Kovo 12 d., antradienį, 9.30 val. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje bus atverta nuotraukų paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Pranciškui Tupikui.
Parodą, kuri bus eksponuojama iki kovo 25 d. ir kurią galima apžiūrėti Seime organizuojamų atvirų durų valandų metu penktadieniais nuo 11 iki 15 val., parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.
10 val. Seimo posėdyje bus paminėtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Pranciškaus Tupiko 90-osios gimimo metinės ir Romualdo Ozolo 80-osios gimimo metinės.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI Lietuvos Respublikos Seimo narys Pranciškus Tupikas gimė 1929 m. sausio 2 d. Papilės miestelyje (Akmenės r.), ūkininkų Klemenso Tupiko ir Sofijos Tupikienės (Čičinskaitės) šeimoje. 1936–1940 m. mokėsi Mickiškės (Telšių r.) pradžios mokykloje, mokslus tęsė Papilės progimnazijoje. 1949 m. baigė Viekšnių gimnaziją. 1959 m. neakivaizdiniu būdu baigė Kauno kūno kultūros institutą, įgijo fizinio lavinimo mokytojo specialybę.
P. Tupikas anksti pasirinko mokytojo kelią ir juo ėjo visą gyvenimą. Jo jaunystės ir brandos metai susiję su Akmene ir Naująja Akmene, o septintojo dešimtmečio pabaigoje Pranciškaus ir Laimos Tupikų šeima persikėlė į Vilnių.
1988–1990 m. Pranciškus Tupikas įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narys, Lietuvos mokytojų sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas. 1988 m. pabaigoje Sovietų Sąjungos švietimo darbuotojų suvažiavime kartu su prof. Meile Lukšiene ir žmona prof. Laima Tupikiene įteikė Sovietų Sąjungos švietimo ministrui Lietuvos tautinės mokyklos koncepcijos tekstą su koncepciją remiančiais Lietuvos mokytojų parašais. Visą šį laiką jis skyrė jaunosios kartos ugdymui, sovietinės švietimo sistemos pertvarkai. Sąjūdžio mitingų dienos buvo pažymėtos asmeninėmis netektimis šeimoje – 1989 m. pradžioje mirė P. Tupiko žmona prof. Laima Tupikienė.
1990 m. kovo 4 d. Pranciškus Tupikas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu Vilniaus miesto Karoliniškių rinkiminėje apygardoje Nr. 16. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Šešerius metus Pranciškus Tupikas paskyrė parlamentinei veiklai. 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime jis priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai, dirbo Biudžeto komisijoje (1990–1991 m.), vėliau perėjo dirbti į Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją (1991–1992 m.), buvo šios komisijos pirmininko pavaduotojas, Švietimo ir mokslo pakomisės pirmininkas (1992 m.). 1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deleguotas į Lietuvos švietimo tarybą.
1992 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose iškeltas Lietuvos Sąjūdžio, Pranciškus Tupikas Seimo nariu buvo išrinktas Karoliniškių rinkimų apygardoje Nr. 8. Toliau tęsė darbą Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, priklausė Tėvynės Sąjungos-konservatorių frakcijai, buvo Komisijos padėčiai Vilniaus miesto taryboje ir valdyboje išnagrinėti nariu (1993 m.) ir Specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojui Algirdui Valiuliui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti nariu (1994–1995 m.).
Apibendrindamas savo, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputato, veiklą, Pranciškus Tupikas rašė: „Kai 1990-ųjų kovo 11-ąją kartu su 124 deputatais pasirašiau Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, jaučiau didelę pagarbą ir padėką žmonėms, mano rinkėjams, suteikusiems man garbę pasirašyti šį nepaprastai svarbų istorinį dokumentą. Kas po to dėjosi salėje, sunku apsakyti. Giedame „Tautinę giesmę“ su džiaugsmo ašaromis akyse, sveikiname vienas kitą su Nepriklausomybės pergale. Taip ir prasidėjo kasdieninis, kartais ir iki vidurnakčio darbas Parlamente. Savo žinias pirmiausia skyriau švietimo pertvarkymui Lietuvoje.“
1996 m. vedė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvę prof. Danutę Staknytę-Harmon. 1996–2010 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau buvo dažnas svečias Lietuvoje minint valstybės šventes ir istorines sukaktis. Šių apsilankymų Lietuvoje metu P. Tupikas nepamiršo savojo pedagogo pašaukimo, dalyvavo įgyvendinant Lietuvos švietimo projektus, nuolat palaikė ryšius su jo pastatytos Vilniaus „Spindulio“ progimnazijos mokytojų, mokinių ir jų tėvų bendruomene. Šiuo laikotarpiu jis taip pat atsidėjo kūrybinei veiklai, užsiėmė medžio drožiniais, išleido dvi atsiminimų knygas (2007 ir 2010 m.). Po žmonos Danutės mirties 2010 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą.
Mirė 2015 m. liepos 16 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.