2019 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai
Didžiai gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, premjere, gerb. signatarai, Seimo nariai, Ekscelencijos ambasadoriai, ponios ir ponai.
Iš šios garbingos tribūnos ir iškiliausią mūsų valstybės dieną pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvos Respublikos Seimui, įsteigusiam Valstybės Nepriklausomybės stipendiją, įsteigusiam daugiau kaip prieš 10 metų ir tęsiančiam šią puikią tradiciją. Juk stabilumas, ne mažiau nei pokyčiai, svarbus mokslininkams, kurie svarių laimėjimų gali pasiekti tik nuolatiniu ir nuosekliu darbu.
Nepriklausomybės stipendijos tikslas – kilnus ir didžiai prasmingas. Ji skiriama jauniems mokslininkams, triūsiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų baruose, atliekantiems kokybiškus tyrimus, kurie stiprina Lietuvos mokslą ir kartu valstybingumą, ugdo pasitikėjimą Lietuva, jos visuomene, skatina jaunąją kartą dirbti valstybės labui ir gerovei, padeda rinktis mokslininko kelią ir likti Lietuvoje, neemigruoti. Juk svarbu ne tik susigrąžinti išvykusius mokslininkus, kas jau daroma, bet ir išlaikyti Lietuvoje likusius, pilietiškai nusistačiusius tyrėjus. Vykti į užsienį mokslininkams prasmingiau tuomet, kai jie jau yra atlikę tyrimų Lietuvoje, kai jie jau yra žinomi ir vyksta pagal bendradarbiavimo programas, kai vyksta kaip mūsų mokslinių institucijų pasiuntiniai. Tada jie ir vertinami tinkamai ir su jais skaitomasi.
Valstybės Nepriklausomybės stipendija tampa labiau žinoma, populiarėja, tarp mokslininkų tampa prestižine. Štai šiemet turėjome daugiau kandidatų nei pernai. Juos stropiai vertino Seimo paskirta komisija. Man didžiulė garbė šiai komisijai pirmininkauti. Ją sudaro iškilūs mokslininkai: dr. Inga Blažienė – Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotoja mokslui; prof. dr. Romas Lazutka – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius; prof. dr. Rimvydas Petrauskas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas; dr. Darius Staliūnas – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas ryšiams su užsieniu; prof. habil. dr. Gintautas Tamulaitis – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas; prof. dr. Rita Trimonienė – Šiaulių universiteto Istorijos filosofijos katedros profesorė; prof. habil. dr. Gintautas Žintelis – Lietuvos mokslų akademijos Technikos mokslų skyriaus pirmininkas.
Atidžiai išstudijavusi pateiktus projektus, komisija pripažino 6 kandidatus, atitinkančius nustatytus kriterijus stipendijai gauti. Iš 6 kandidatų komisija laimėtoja išrinko dr. Justiną Kozakaitę, kuri pateikė mokslinio tyrimo projektą „Laisvės kovų kaina (partizanų palaikų tyrimai)“. Komisijos apsisprendimą pirmiausia lėmė ta aplinkybė, kad Justina savo tyrimuose sėkmingai pademonstravo mokslų integraciją. Ji sujungė medicinos, tiksliau – biomedicinos ir archeologijos mokslo kryptis, kitaip sakant, sukaupė bioarcheologo kompetencijas. Tai daryta pavyzdingai nuosekliai: archeologijos bakalauro studijos baigtos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, magistro – Jungtinės Karalystės Durhamo universitete, doktorantūra vėl Lietuvoje – Vilniaus universitete. Čia, Istorijos fakultete, Justina 2018 m sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „Traumos XIII–XVIII a. Lietuvoje bioarcheologijos duomenimis“.
Kone dešimtmetį laureatė savarankiškai atlieka istorinius žmonių palaikų tyrimus. Ji dalyvavo Vilniaus Šv. Dvasios (domininkonų) bažnyčios mumijų, Nesvyžiuje palaidotų Radvilų giminės kapavietės tyrimuose, taip pat kartu su ukrainiečių istorikais parengė mokslinę monografiją „Kultūrų kryžkelė. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas“. Kartu su kitais archeologais Justina tyrė ir griūvantį Gedimino kalną, kur buvo surasti 1863–1864 m. sukilimo vadų palaikai. Ji dalyvavo nustatant, kad tai Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikai. Pagaliau kaip svarbiausias asmuo ji priklauso tai legendinei mokslininkų komandai, kuri praeitais metais surado Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Justina tuos palaikus ištyrė, dalyvavo juos nustatant, identifikuojant, atpažįstant.
Tokie rezultatai nepasiekiami atsitiktinai. Atradimų vaisai subręsta bendradarbiaujant skirtingų mokslo šakų tyrėjams, ypač glaudžiai bendradarbiauja Vilniaus universiteto Medicinos ir Istorijos fakultetai, faktiškai klostosi kone bendra jų doktorantūra, kartu rengiamos disertacijos. Įkurta bioarcheologijos laboratorija. Tyrimams vadovauja Vilniaus universiteto prorektorius profesorius Rimantas Jankauskas. Tad perspektyvūs pokyčiai vyksta, vyksta, sakytume, ir iš vidaus.
Pati Justina dirba ir Istorijos, ir Medicinos fakultetuose, yra puikiausios kvalifikacijos, darbšti mokslininkė ir studentų mėgstama dėstytoja. Komisijai pateiktame projekte ji yra numačiusi ištirti dar 32 partizanų palaikus, t. y. jau surastus, bet dažniausiai neidentifikuotus partizanų palaikus. O tai labai svarbu, juk tik dalis laisvės kovotojų yra žinomos nustatytos asmenybės. Bet daugelis jų nėra palikę jokių laiškų, dienoraščių, dokumentų, vis mažiau ir gyvų liudininkų. Tad kad ir kaip būtų tragiška ir graudu, jųjų kūnai yra herojinės kovos liudininkai. Modernias tyrimais galima net nustatyti, kokie sužalojimai buvo patirti per kovas mūšiuose su okupantų kariuomene ir kokie – per sovietinių budelių nežmoniškus kankinimus. Neabejotinas tyrimų tikslumas dar labiau įtikina, kad partizanai, stodami į kovą su okupantu, ėjo į beveik neišvengiamą mirtį, į neišpasakytų kančių kelią. Šitaip aukotasi ateinančioms kartoms, kartu ir mums. Aukotasi dėl valstybės tęstinumo įrodymo, dėl to, kad galėtų įvykti Kovo 11-osios stebuklas.
Tokiais tyrimais tarsi kompensuojama ir istorikų galbūt skola visuomenei, skola dėl to, kad turbūt nepavykdavo įtaigai išaiškinti, kad mūsų partizaninės kovos yra Lietuvos valstybės karas su okupante, su Sovietų Sąjunga. Dar dažnai atrajojama sena tezė, kad tos kovos buvusios pilietinis karas ir ta tezė nenuilstamai brukama iš išorės, tarsi sekant Stalinu ir Molotovu. Pastarasis juk net Žiemos karą bandė traktuoti kaip pilietinį Suomijos karą, užsienio diplomatams jis drįso aiškinti neva Maskva nekariauja, o vykta kova tarp dviejų Suomijos vyriausybių. Viena iš jų, aišku, suformuota pačios Maskvos. Tokios traktuotės atplūsta naujais, propagandiniais pavidalais. Veiksmingiausias priešnuodis yra objektyvūs, pagrįsti moksliniai tyrimai. Galima sakyti, kad naujoji Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatė Justina Kozakaitė savo darbais plėtoja mokslą ir stato neįveikiamą užtvarą hibridiniams karams.
Sveikiname ją. Ačiū, kad klausėt.