Režisieriaus Rimo Tumino spektaklis "Madagaskaras" atvyksta į Kauną

2019 m. gegužės 2 d.  Kauno Girstučio kultūros rūmuose bus rodomas Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“. „Šis spektaklis, tai – priminimas, jog mes savo istorijoje ieškom herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsim ir žinosim istorinį palikimą“, – sako režisierius Rimas Tuminas, kuris prisipažįsta besižavintis Lietuvos tarpukario istorija: „Ji man graži: tos viltys, tos gražios svajos, tas ryžtas, tas tarpukaryje įvykęs stebuklas“.

„Madagaskaras“ – tai vienas iš istorinių režisieriaus Rimo Tumino spektaklių, kurio veikėjai – XX a. gyvenę žmonės. Jį žiūrėdami galime įsivaizduoti, kaip atrodė šios žinomos asmenybės, pamąstyti, ar jos galėjo gyvenime susitikti. Tai  praplečia vaizduotę. Spektaklyje išvysime Salomėją Nerį (Salę) bei  žinomą Lietuvių  diplomatą ir pasaulinio garso poetą Oskarą Milašių (Oskarą) ir svarbiausia – pagrindinį spektaklio veikėją Kazimierą Pakštą (Pokštą), kuris Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų  žemių  (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje). Kazys Pakštas (1893-1960) siekė įtikinti to meto šalies valdžią, jog tokiai nesaugiai šaliai kaip Lietuva žemės svetur reikalingos tam, kad karo atveju būtų galima išsaugoti šalies genofondą, aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes. Įdomiausia, kad ši jo idėja nebuvo utopinė, tuomet pasaulyje buvo daug laisvų žemių, kurias išties buvo galima nupirkti ir K. Pakštas buvo beveik įtikinęs to meto politikus savo idėjų realumu. Šiuo klausimu buvo priimta net speciali rezoliucija, kurioje buvo siūloma pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Bet tai nebuvo iki galo įgyvendinta.

Spektaklis padeda sudėtingą K.Pakšto asmenybę ne tik intelektualiai apčiuopti, bet ir surasti emocinį santykį su juo ir tos epochos žmonėmis, jis moko mus pažvelgti į tarpukario (1918 – 1939) epochą kaip į atvirų galimybių laiką ir sykiu moko apie savo laiką galvoti kaip apie atvirų galimybių laiką.

Vilniaus mažojo teatro informacija

Parašykite komentarą