350 mln. visų Europos Sąjungos (ES) piliečių vėl turi galimybę išrinkti Europos Parlamento narius. Lietuvoje Europos Parlamento rinkimai vyks jau šį sekmadienį. Šie ES Parlamento rinkimai vyksta ypatingame kontekste: Europoje ypač stiprėja euroskeptiškosios jėgos, o prieš beveik 3 metus Jungtinei Karalystei (JK) nusprendus atsiskirti, ES šalys vis dar nežinioje. Nesibaigiančios derybos, nuolatiniai debatai ir neaiškus galutinis verdiktas kelia daug klausimų, kas įvyks po vadinamojo BREXIT ir kiek šalių narių paseks JK pavyzdžiu. Negana to, nerimą kelia ir populistinės retorikos, atstovaujančios ES priešingas vertybes, augimas.
Apie Europos Parlamento rinkimus, vadinamąjį BREXIT ir kaip jis gali paliesti Europos Sąjungos (ES) ateities perspektyvas bei kaip ES atrodys po BREXIT pasakojo Slovėnijos mokslininkas prof. dr. Uroš Pinterič iš Novo Meste universiteto, svečiavęsis Lietuvoje ir politikos mokslų paskaitas skaitęs Šiaulių universiteto studentams.
Pradėkime iš toliau. Kaip manote, kas nutiko Jungtinės Karalystės (JK) visuomenei 2016 m., kad referendumu nutarė palikti ES?
2016 m. nenutiko nieko. Priežastys glūdi praeityje, o 2016 m. visa tai pasiekė viršūnę. Visų pirma, mes turime suprasti ES istorinę perspektyvą. Ir čia aš nekalbu apie 1951 m., kai buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis, davusi pradžią Europos Sąjungai. Pati jungtinės Europos idėja gyvavo jau XVIII amžiaus pabaigoje. Lyginant Didžiąją Britaniją su kitų Europos valstybių istorine patirtimi, turime pripažinti, kad jos situacija yra šiek tiek kitokia, vien dėl tuomet gyvavusios Britų imperijos dydžio ir galybės.
Kita vertus, 2004 ir 2007 m. vykusios naujų valstybių integracijos į ES bangos taip pat padarė savo. Kalbant apie 2004 m., kai prie ES prisijungė 10 naujų valstybių, tai buvo didžiausia integracijos banga po 1995 metų, t. y., po 9 metų ES valstybių narių skaičius išauga itin ženkliai – nuo 15 iki 25, 2007 m. – valstybių narių yra jau 27, o dar po metų, prisijungus Kroatijai – 28. Vadinasi, per šiek tiek daugiau negu 10 metų ES valstybių narių skaičius išaugo beveik dvigubai.
2004 m. ES integracijos banga atnešė mažiausiai dvi dideles naujoves. Visų pirma, slaviškos šalys atnešė kultūrinius pokyčius sąjungai. Iki tol ES vyravo germaninis-romaninis mentalitetas visuomenėje. Be abejo, naujosios valstybės narės atsinešė ir savo patirtį, suformuotą komunistinio laikotarpio, palikusio gilų pėdsaką tose visuomenėse. Antra, pirmą kartą išryškėjo žmonių, ieškančių geresnio gyvenimo, antplūdis ir tai vyko didžiulėmis bangomis. Šie naujų ES valstybių narių piliečiai nusitaikė į dvi pagrindines valstybes, kurias siejo su ekonomiškai geresne gyvenimo kokybe – Vokietija ir JK.
Vokietija su problemomis nesusidūrė, kadangi, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ji visada sugebėdavo užpildyti savo darbo rinką. Didžioji Britanija nuo senų laikų buvo pratusi užpildyti savo darbo rinką žmonėmis iš savo tolimų kolonijinių teritorijų. Tuo tarpu, kai JK pastaruosius porą dešimtmečių ėmė susidurti su ES tam tikru spaudimu priimti naujų valstybių narių darbo ir geresnio gyvenimo ieškančius piliečius, 2015 m. šią šalį ištiko migracinė krizė. Vokietija bandė šią problemą spręsti savaip, priimdama kiekvieną norintį, tačiau atrinkdama jai reikalingiausius žmones. Visos šios priežastys, problemos ir įvykiai nulėmė tai, kad JK piliečiai 2016 m. referendume nusprendė pasitraukti iš ES.
Ar JK buvo populistinių jėgų, kurios tarsi įpildavo žibalo į ugnį, kalbant apie pasitraukimą iš ES? Ar visuomenė buvo pati tvirtai apsisprendusi?
Kiekviena visuomenė ES turi savo nacionalistinį užsidegimą. Kiekvienoje valstybėje yra politinių jėgų, kurios tik skatina nacionalizmą ir provokuoja nacionalistinius debatus, įtikinėjant, jog, pavyzdžiui, atvykę užsieniečiai atims visas darbo vietas ir pragyvenimą. Tokios politinės jėgos yra stiprios, tačiau nepasakyčiau, kad JK jos vaidino lemiamą vaidmenį. JK visada siekė įvairių išimčių ES teisiniame reglamentavime, tad visuomenėje tai brendo jau kurį laiką.
Teko girdėti nuomonę, jog JK jaunimui nerūpėjo balsavimas, todėl jie neatvyko balsuoti, tačiau kitą rytą liko labai nustebę, kai sužinojo rezultatą.
Šiuolaikinės demokratijos problema ta, kad sprendimai priimami būtent tos visuomenės dalies, kuri mato problemą. JK jauni žmonės net nenumanė, jog didžioji visuomenės dalis pasielgs taip neatsakingai, nematant pozityvių dalykų, kuriuos teikia buvimas ES, todėl į balsavimą referendume žiūrėjo atsipalaidavę ir ramiai. Riziką kelia ir tai, kad dažnai tam tikros grupės pateikia tam tikrus politinius teiginius kaip problemos sprendimo būdą, nors dažnai tos problemos arba nėra, arba ji apipinta įvairiais mitais.
Kaip manote, JK geriau yra likti ES ar iš jos pasitraukti?
Tai yra jų sprendimas. Niekas neturi teisės ir negali pasakyti, kaip jiems būtų geriau. Yra nemažai dalykų, kurie gali įvykti. Reikia tik suprasti tam tikrus dalykus apie JK. Visų pirma, už jos nugaros stovi visa Tautų Sandrauga, todėl ekonominis šokas JK būtų daug mažesnis negu bet kuriai kitai ES valstybei narei. Aš manau, kad nusprendę palikti ES, jie patirtų mažesnį ekonominį nuosmukį negu kitos valstybės.
Kita vertus, faktas, jog JK nebus lygiavertis ekonominis partneris kitoms Europos valstybėms, gali tapti problema pačiai JK, tačiau manau, kad tai dar labiau neigiamai atsilieptų kitoms šalims, kadangi dauguma jų yra susijusios būtent su JK rinkomis. Pavyzdžiui, Slovakija yra glaudžiai susijusi su JK automobilių gamybos pramone, tad pastarajai pasitraukus iš ES ir gamybą perkėlus į bet kurią Tautų Sandraugos valstybę, Slovakija patirtų didžiulių nuostolių. Nors galiu pasakyti, kad didieji investuotojai nuo pat 2016 m. ruošiasi JK išstojimui ir ieško galimų sprendimų perkelti savo rinkas kitur. Apibendrindamas galiu pasakyti, jog 2016 m. referendumo rezultatai yra kaip politinis teiginys, jog JK negali ir nenori susitaikyti su tuo, jog kažkas jai nurodinėja ir ją valdo, pavyzdžiui, biurokratai iš Briuselio tokios mažos šalys, kaip Slovėnija ar Kroatija.
Kokia situacija yra dabar? Panašu, kad šiuo metu viskas aukštyn kojomis – ES skubina JK greičiau išstoti, o pastaroji siekia kuo ilgiau dar likti?
JK dabar bando išsiaiškinti, ką jie patys nori daryti, kadangi britų vyriausybė iki šiol teigė turinti planą, kurio iš tikrųjų neturėjo. Mano manymu, JK gyvuoja vienos iš efektyviausių demokratijos apraiškų. Efektyvi demokratija būna tada, kai šalis nepriima skubotų sprendimų. Sekant diskusijas JK parlamente, galima pastebėti, jog vyksta įvairiapusiai debatai, kuriems pasibaigus nebūtinai būna priimami vienokie ar kitokie sprendimai. Atitinkamai, niekas JK net neturėjo minčių, kad sekant britiškąja parlamentarizmo tradicija bus priimti skubūs sprendimai dėl išstojimo iš ES. JK Vyriausybė šiuo metu kaip tik ir bando išlošti daugiau laiko, kad būtų pilnai išspręsti klausimai dėl socialinių ir ekonominių padarinių, kuriuos sukels JK išstojimas iš ES.
Tuo pačiu metu JK parlamentas sako vyriausybei, jog sprendimai nebus priiminėjami skubotai. Žinoma, Briuselis nori griežtai parodyti JK, jog kelio atgal nėra, tačiau, mano manymu, abi šalys – tiek JK, tiek ES – bijo pačios savęs. Mes visi galime spekuliuoti ir spėlioti, kas bus, kai JK pasitrauks iš ES, vis dėlto, realybė yra tokia, kad niekas neturi aiškaus įsivaizdavimo. ES nežino, kas nutiks ES ekonomikai, kai JK iš tikrųjų pasitrauks, tuo tarpu, JK turi atsarginį planą savo Tautų Sandraugoje, tačiau nežino, ar tas planas iš tikrųjų suveiks. Tad žvelgiant iš šios perspektyvos, abi pusės stengiasi būti drąsios, bando įrodyti savo sprendimų teisingumą, tačiau tuo pačiu metu, jos žino, kad tai bus labai sunkus laikotarpis ir yra neįmanoma nuspėti tikslių tokių sprendimų pasekmių.
Visgi manau, jog vienaip ar kitaip tai yra įprastiniai ES veiksmai, kadangi ES visada bando įtikinti savo stipriais pasisakymais, sunkiais sprendimais, kurie paskatintų ES plėtrą, tačiau galiausiai turime kompromisinius rezultatus, kurie politinių pokyčių kontekste būna gerokai silpnesni, negu buvo tikimasi. Dar prieš įsigaliojant Mastrichto sutarčiai, imta kalbėti apie ES prezidento pareigybės būtinybę. Šiuo metu turime ES užsienio reikalų patikėtinės pareigybę, nors santykiuose su trečiosiomis šalimis ES dažnai turi ne vieną bendrą poziciją, bet 27-28 skirtingas.
Kaip manote, kodėl Europoje būtent dabar iškyla populistinės, radikaliosios dešinės jėgos? Ar tai tam tikra BREXIT pasekmė?
Ne, priešingai. BREXIT yra tokių nacionalistinių, radikalių jėgų rezultatas. Pastaruosius porą metų tam tikrose šalyse galima stebėti dalinį socialistų-kairiųjų iškilimą, tačiau tas dešinysis nacionalistinis, populistinis sparnas yra aktyvus dar ilgiau. Dar nuo 1990-ųjų, kai dešiniosios populistinės, ekstremistinės jėgos turėdavo palaikymą rinkimuose. Vis dėlto, niekas nekreipė pakankamo dėmesio į tai. Tas pats pasireiškė ir 2000-aisiais, ir 2010-aisiais, todėl BREXIT galima laikyti kaip pasekme viso to pasikartojančio nacionalistinių jėgų sustiprėjimo. Sakyčiau, kad JK šiuo aspektu yra pakankamai saugi, lyginant su tuo, kas vyksta Prancūzijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje ar Vokietijoje. Pavyzdžiui, 2008 m. rinkimuose Slovėnijoje nacionalinė šalies partija neteko vietų parlamente, tuo tarpu 2018 m. ji vėl įsitvirtino parlamente. Tokį nacionalistinių jėgų sustiprėjimą aš siečiau visų pirma su 2008 m. finansų krize ir 2015 m. migracijos banga, o ne su BREXIT.
Artėja rinkimai į Europos Parlamentą. Ar tikėtina, jog tos populistinės jėgos Italijoje, Lenkijoje, Vengrijoje prasibraus į Europos Parlamentą?
Ši galimybė yra tikėtina, kadangi, pavyzdžiui, Italijos atveju, B. Musolini anūkė jau yra Europos Parlamento narė. Atsižvelgiant į tai, kokiu keliu eina kai kurios ES valstybės narės, tokių politinių jėgų atstovų skaičius Europos Parlamente ir toliau augs. Žinoma, į parlamentą ateis ir naujų politinių partijų, tačiau populistinė retorika tik didės. Manyčiau, kad Europos Parlamentas turėtų būti atidus, kadangi tos populistinės retorikos atstovauja priešingas vertybes, o Europos Parlamento bei visos Europos idėja kaip atsakas ekstremizmui ir gina skirtingas vertybes. Vis dėlto, ES lygmeniu ta populistinė retorika nėra tokia stipri kaip valstybių narių nacionaliniame parlamentiniame lygmenyje.
Be to, nuspėti, kas bus išrinkti į Europos Parlamentą, yra gana sunku, kadangi tai priklausys ir nuo paprasčiausio piliečių užimtumo rinkimų dieną, pavyzdžiui, labiau pasiturintys žmonės mieliau galbūt rinksis atostogas pajūryje ir nevyks balsuoti. Nereikėtų pamiršti ir to, kad daugumoje valstybių narių Europos Parlamento rinkimai yra laikomi mažiau svarbiais negu jų nacionalinių parlamentų ar prezidentų rinkimai. Europos Parlamento rinkimuose rinkėjų aktyvumas dažnai nesiekia 40 procentų.
Italijos populistai teigia, jog patekę į Europos Parlamentą jie pakeis ES veidą. Kiek tai yra realu? Ar jie suaktyvins euroskeptiškąjį požiūrį Europos Parlamente?
Nemanau, kad italai atneš tokį pokytį kaip jie patys kalba, tačiau sustiprinti euroskeptiškąjį sparną jie tikrai gali. Vis dėlto, jeigu Lenkijos populistinės jėgos nesugebėjo atnešti pakankamai euroskepticizmo į Europos Parlamentą, manau, kad italai tą padaryti turi nedaug galimybių. Būta nemažai progų euroskepticizmui pasiekti pergalę, tačiau europinėje darbotvarkėje dažniausiai tai būna tik vienas žingsnis atgal. Pastaraisiais dešimtmečiais stebėta tendencija Europos Parlamente kurti europines partijas, pavyzdžiui, Europos liaudies partija (EPP). Jos jungiasi į labai skirtingas politines partijas, pavyzdžiui, konservatyviąsias, ir galiausiai nebeatitinka to pirminio konkrečios politinės partijos apibrėžimo. Tai reiškia, kad Europos Parlamente veikiančios politinės partijos palaipsniui praranda savo ideologinį svorį ir labiau imasi reikštis nacionaliniai požiūriai.
Galiausiai, kai įvyks vadinamasis BREXIT ir jeigu į Europos Parlamentą pateks populistinių partijų atstovai, kaip atrodys ES?
Visų pirma, kaip atrodys ES iš jos pasitraukus JK, t. y., „post-BREXIT“? Tai bus ta pati ES su šiek tiek mažesniu biudžetu, tam tikrais pereinamojo laikotarpio ekonominiais sunkumais. Vis dėlto, žiūrint iš bendros perspektyvos, nenutiks nieko. Kalbant apie „post-EXIT“, vertėtų preziumuoti, kad bus keletas kitų ES valstybių narių, paseksiančių JK pavyzdžiu. Pastaraisiais metais tiek akademinės bendruomenės, tiek nacionalinės vyriausybės, tiek ES politikos apžvalgininkai kalba apie konkrečias valstybes, kurios neužilgo taip pat turėtų palikti ES. Tam, kad tai įvyktų, visų pirma turėtų įvykti kažkas didesnio, reikšmingesnio, nes, kaip ir esu minėjęs, JK visada buvo tam tikra prasme iš dalies izoliuota nuo ES, tad politine prasme JK palikti ES buvo lengviau.
Kitoms valstybėms narėms jų įsitraukimas į ES politiką ir jos įgyvendinimą, teisinę sistemą, ekonominį gyvenimą lemia tai, jog jos nėra tokios nepriklausomos ir pasitraukti joms iš ES būtų daug sudėtingiau. Manau, kad dauguma Europos politikų išmoko pamoką, jog jie nebegali leisti įvykti referendumams dėl pasitraukimo iš ES. Kiekviena šalis turi pakankamai teisinių svertų savo viduje, kad užkirstų kelią referendumams dėl išstojimo iš ES.
Kalbant grynai iš teorinės pusės, kai parlamentinėse santvarkose daugiau nei 50 proc. parlamento narių priklauso populistinėms partijoms ar jėgoms, galima turėti situaciją, panašią į tą, kai 1929-1931 m. Veimaro Respublikoje iškilo Hitleris. Statistiškai ir teoriškai tai yra įmanoma. Vis dėlto, mano įsitikinimu, galimybė populistinėms jėgoms sudaryti didesnę negu 50 proc. daugumą nacionaliniame parlamente ir išvesti šalį iš ES negalėtų būti įgyvendinama taip paprastai.
Apibendrinant galima teigti, jog galimybės tam tikroms valstybėms pasekti JK pavyzdžiu priklauso nuo šių aplinkybių: Lenkijos atveju – nuo euroskepticizmo lygio, Vengrijoje – nuo santykių tarp ES ir nacionalinės vyriausybės. Galime svarstyti, kas nutiks Italijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, kadangi Vokietijoje šiuo metu veikia stipri dešiniojo sparno populistinė partija, kuri tam tikru momentu iš dalies buvo pareiškusi savo poziciją išstoti iš ES.
Visgi, kokią žinią pasauliui ir ES neša BREXIT‘as ir visos euroskeptiškosios jėgos? Ar Europos projektas nebeaktualus?
Aš manau, kad ES nelaikoma tokia svarbia, kad galėtų siųsti tam tikras žinias pasauliui, kadangi stipriausią žodį taria nepriklausomos valstybės – Vokietija, Prancūzija, o kitos šalys narės turi išvysčiusios savo tarptautinius santykius. Tad iš šios perspektyvos, šiuo metu jokia žinia ES vardu negali būti siunčiama. Žinia galės būti siunčiama tik vienaip ar kitaip pasibaigus BREXIT. Jeigu BREXIT neįvyks, tai reikš, jog ES yra laiko patikrintas politinis darinys. Jeigu BREXIT įvyks, tai reikš, kad politinis kontekstas kinta laikui bėgant ir tai yra normalu.
Tuo tarpu žinutė kitoms valstybėms narėms priklausys nuo to, kaip ES tvarkysis pasitraukus JK. Mano manymu, žinia, kurią ES turėtų nešti, galėtų būti panaši į tą, kuri buvo suprasta skilus Jugoslavijai: kai bandoma primesti per daug centralizuotą valdžią didelei teritorijai su skirtingais nacionaliniais identitetais ir bandyti įtikinti, kad tai yra vienintelis geras kelias, tai pasmerkta žlugti. Mano supratimu, BREXIT atvejis Europai sako, kad turime atsargiai įsivertinti, kokio masto centralizavimo ar pačios jungtinės Europos idėjos mes iš tikrųjų norime. Galbūt 2017 m. Baltoji knyga dėl Europos ateities buvo per daug ambicinga ES centralizavimo aspektu ir, mano manymu, visų pirma, derėjo padaryti du dalykus: liautis skirstyti į „pagrindines“ valstybes nares ir „periferines“ bei nustoti kalbėti apie ES valdžios centralizavimą Briuselyje ir versti nacionalines vyriausybes būti marionetinėmis, kurios tik klusniai vykdo ES sprendimus ir netenka tam tikro suverenumo.
Ar galima teigti, jog ES integracija 2004 ir 2007 m., kai ES valstybių narių skaičius išaugo kone dvigubai, lėmė daugybę problemų ES?
Tas valstybes, kurios 2004 ir 2007 metais prisijungė prie ES, vienija praktiškai tos pačios problemos, kurioms ES nebuvo pasiruošusi arba neatsižvelgė į savo pačios teisinį reglamentavimą. Kai tam tikra valstybė gali tapti valstybe nare, ES visą stojimo procesą ima skubinti, net neatsižvelgdama į tai, kad galbūt ta valstybė nėra ekonomiškai pakankamai stabili. Pačiai ES galbūt būtų buvę geriau, jeigu toms valstybėms būtų duodama dar papildomai pora metų iki pilnos integracijos į ES. Kitas dalykas, jeigu ta integracija būtų buvusi lėtesnė, neaišku, kaip vėlesnis tų valstybių įstojimas į ES būtų atsiliepęs tiek joms pačioms, tiek ir ES 2008 m. finansinės krizės šviesoje.
Iš esmės ši ES plėtra buvo išmintingas žingsnis, tačiau ES susidūrė su tam tikrais iššūkiais, kurių nebūtų buvę be 2004 ir 2007 m. ES plėtros. Kaip ir minėjau, naujoms valstybėms narėms atsidarę vartai į bendrą ES darbo rinką, laisvas asmenų judėjimas tapo iššūkiu ES. Galbūt šis iššūkis būtų buvęs suvaldytas, jeigu įsiliejimas į bendrą darbo rinką būtų vykdytas tam tikrais etapais, nustatant tam tikrą eilę naujoms valstybėms narėms.