Birželio 3 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Geotermija Lietuvai“ diskutuota apie žemės energijos panaudojimo perspektyvas šildymui bei kitiems tikslams. Tačiau pristatant geoterminį šildymą kaip alternatyvą, manipuliuojama informacija – vartotojams pateikiant tik išlaidas elektros energijai, tačiau nutylint, kiek kainuoja šilumos siurblio įrengimas, eksploatacijos ir remontų išlaidos, taip pat, kokiomis sąlygomis šilumos siurblys yra efektyvus.
Konferencijoje konstatuota, kad Lietuvoje jau įrengta bent 100 MW bendros galios šilumos siurblių, kurie naudodami žemės ar aplinkos oro energiją gamina šilumą patalpų šildymui ir karšto vandens ruošimui. Sunaudojant 1 kWh elektros realiai pagaminama apie 2-3 kWh šilumos iš oro arba apie 4 kWh iš grunto šilumos. Įvertinant, kad visuomeninis elektros tarifas šiais metais yra 13 ct/kWh, tai lengva paskaičiuoti, kad vien tik energijos dedamoji šilumos siurbliais gaminamos šilumos savikainoje sudaro 4,3 – 6,5 ct/kWh, o antruoju atveju, kuris žymiai brangesnis, apie 3,25 ct/kWh. O kur dar investuotų lėšų susigrąžinimas, eksploatacijos išlaidos, remontai ir, žinoma, kažkieno pelnas ar pan. Apie visa tai šilumos siurblių pardavėjai kukliai nutyli. Tuo tarpu apytiksliai tiek kainuoja centralizuotai tiekiama šiluma, į kurią įskaičiuotos visos tos išlaidos ir kaskart mokėti už įrangos atnaujinimą nebereikia.
Tiek minėtoje konferencijoje, tiek reklamose dažnai manipuliuojama informacija, siekiant suvilioti vartotojus tik mažomis išlaidomis elektros energijai. Deja, taip klaidinami galimi šių įrenginių pirkėjai. O visuomenė mažai žino apie šias technologijas, todėl būtina pateikti bent pradines žinias.
Šilumos siurblys yra puikus įrenginys, bet jo panaudojimo efektyvumas labai priklauso nuo pritaikymo sąlygų.
Šilumos siurblio efektyvumas (santykinis elektros sunaudojimas) labai priklauso nuo pirminio šaltinio ir galutinės energijos temperatūrų skirtumo – mažiausiai efektyvu imti šilumą iš lauko oro žiemą ir šildyti karštą vandenį. Dėl to, kaip taisyklė, šilumos siurbliai derinami su grindiniu ar oriniu šildymu, o šaltuoju laikotarpiu dažnai tenka naudoti papildomą energijos šaltinį: elektrą, centralizuotai tiekiamą šilumą ar pan.
Veiksmingiau šilumos siurblys naudojamas naujuose pastatuose, kur pats įrenginys ir jo aplinka iš anksto atitinkamai pritaikomi, be to, taip išvengiama ir dubliuojančių investicijų, kurios neišvengiamos, kai vienas šildymo būdas keičiamas į kitą. Žemės ar oro šilumos panaudojimas pastatų šildymui (vėsinimui) tinkama technologija pakeisti kaimynus nuodijančius malkinius katilus ar kokį iškastinį kurą, bet kai jie priešpastatomi kitai atsinaujinančiai energijai – tai nesusipratimas arba lėšų švaistymas.
Šilumos siurbliais paremtų šildymo sistemų sąnaudos labai priklauso nuo jų dydžio ir panaudojimo laipsnio. Todėl didelės galios šilumos siurbliai pažangiose šalyse įrengiami centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, kur jų galia panaudojama vienodai ištisus metus, „išsiurbiant“ šilumą iš geoterminio vandens, iš kanalizavimo nuotekų ar iš kitų į aplinką išmetamų srautų. Nuo šių metų toks šilumos siurblių panaudojimas skatinamas bei remiamas ir Lietuvoje.
Deja, efektyvaus platesnio masto geotermijos pritaikymo centralizuoto šilumos tiekimo sistemose sunku tikėtis, kol valstybinis ar savivaldybių planavimas šilumos sektoriuje suplakamas su neorganizuota konkurencija arba su paslėptais interesais. Iškalbinga tokios neracionalios politikos iliustracija – vienintelės Baltijos šalyse geoterminės jėgainės „Geoterma“ istorija, nušviesta ir Seime vykusioje konferencijoje. Keliasdešimt milijonų litų kainavusi jėgainė, buvo palikta likimo valioje ir priversta konkuruoti su kitais šilumos gamintojais Klaipėdoje. Matyt, vardan „konkurencijos“, ji bus nurašyta į metalo laužą. Jos vietoje atsirado atliekų deginimo jėgainė, biokuro katilinės ir kiti objektai, dalies kurių laukia toks pat likimas. Žinoma, Geotermos statybai išleistus pinigus teks grąžinti valstybei – t.y jos piliečiams. Tai tik ilustruoja perspėjimus, kad trumpalaikiais interesais paremti sprendimai brangiai kainuoja Lietuvos žmonėms. Geoterma, matyt, bus dar vienas „paminklas“ tokiai politikai energetikoje.
Kitas panašus pavyzdys: Lietuvoje jau investuota šimtai milijonų eurų viešųjų lėšų į biokuro katilines ir elektrines, į naujas šilumos trasas, į šilumos punktus. Pasiekti puikūs rezultatai, tačiau kai kurie valdininkai sugalvoja lygiagrečiai tomis pačiomis viešosiomis lėšomis subsidijuoti vartotojų atjungimą nuo jau atnaujintų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Tai daroma valstybės lėšomis remiant šilumos siurblių įrengimą Lietuvos daugiabučiuose, kurie jau šildomi pilnai atsinaujinančia energija. Ar čia valstybė pinigų skaičiuoti nemoka, ar čia vėl kiti interesai slepiasi?
Liūdniausia, kad kuriant vis naujus „energetikos paminklus“, mes nesimokome, kaip geriau panaudoti jau esamus įrenginius, kaip nešvaistyti milijoninių lėšų, kaip dėl siaurų interesų „nepaaukoti‘ viešojo ir t.t.
Žinoma, kartais statyti daug maloniau negu taupyti. Energetikos strategijų prikuriame, tačiau, kas iš to gaunasi – aiškintis nemėgstame. Juk gali tekti pripažinti savo klaidas, o tai nelabai malonu.