2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamas Seimo Pirmininke, mieli politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų artimieji ir visi šio minėjimo dalyviai.
Ankstyvas rytas… 1945 m. birželio 14 d…. prie Aleksoto šlaito… Hariso gatvė… numeris septintas… Kaip per visą Lietuvą, tą baisų rytą privažiuoja enkavedistai su sąrašais ir ginklais rankose. Atvažiavo ištremti Kazio Ivanausko šeimos – Kazio, žmonos Martos ir devynerių metų dvynių Izoldos ir Irenos. Išsigandę namo gyventojai aiškina, kad Kazio ir šeimos nėra. „Kur jie?“ „Vokietijoj!“ „O kaip, kaip jie Vokietijoj?“
Atsukam laiką gerą pusmetį. Kazys, dirbdamas saugume, dar prieš dešimt metų sekė komunistus ir jo pastangomis keli buvo suimti ir įkalinti. Kartą buvo pašautas. Rūpėjo jam jauna šeima namuose, tad apsiėmė saugesnį darbą Lietuvos pašte. Bet dabar kaliniai rusų išleisti ir Kazys sekamas. Dukart buvo pakviestas į apklausas. Tais laikais buvo patarta trečio nelaukti. Kazio žmona buvo vokietė ir Vokietija priėmė šeimą į repatrijavimo programą. 1941-aisiais, tuoj po Naujųjų metų, Ivanauskų šeima pasitraukė iš Lietuvos. Prie Eitkūnų rusų kariai sustabdė traukinį. Užrakinę vagonus iš lauko pusės, perėjo tikrindami keleivių dokumentus. Tie su lietuviškomis pavardėmis buvo iš traukinio pašalinti. Šventam žmogui patarus, tą dieną keliavo ne Kazys Ivanauskas, bet Casimir Ivanovski. Šeima išbuvo lageryje Lenkijoje, Ilovos mieste, iki tos vasaros.
Grįžkime prie to lemtingo ryto. Enkavedistai, įpykę, kad nerado Kazio ir šeimos, nutarė tremti visą likusią Ivanauskų šeimą – tėvus Kasperį ir Anelę, brolį Mikalojų ir sesę Stasę. Paskyrė laiko pasiruošti ir paliko šeimą. Motina Anelė buvo labai maldinga. Lauke prie namo buvo stulpelis – ant jo prisegė Švenčiausios Seselės Faustinos Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį. Visa šeima ant lagaminų virtuvėje prisėdę laukė, meldėsi, kalbėjo rožančių. Po laiko sunkvežimiu privažiavo enkavedistas; išlipęs ėmėsi dairytis į namą, į dokumentus ir atgal. Kažkas jam susimaišė ir po minutės įsėdo į „gruzoviką“ ir nuvažiavo. Nebesugrįžo. Po 7 dienų prasidėjo Vokietijos karas su Rusija.
Vokietijos okupacijos laiku močiutė Anelė perdavė tą paveikslėlį anūkei Izoldai. Ji tą paveikslėlį su savimi visur turėjo. Vokietijoje šeima traukėsi vis toliau nuo rusų okupuotų žemių. Vakarų frontas artėjo – dažnai krito bombos. Erfurto mieste namas, kur jie gyveno, buvo bombų susprogdintas. Pagaliau Kazys su žmona ir dukromis baigė pabėgėlio kelionę JAV, Klivlendo mieste. Ivanauskų šeima liko išardyta. Kazys mirė 1966 m., o Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį jo dukra Izolda perdavė savo dukrai – mano seseriai. Ji tą paveikslėlį prisiminimui ir šiandien vis turi su savimi.
Mes čia esame visokių stebuklų dėka.
Ar atpažįstame juos? Ar švenčiame juos? Ar pasidalijam su kitais?
Jei netikime stebuklais – ar gali būti vilties?
Pernai, porą dienų po Kalėdų, palaidojome Kalifornijoje mano tetą Oną. Ji buvo paskutinis ryšys su mano tėvo karta. Po laidotuvių pusseserė pareiškė, kad prieš mirdama mama jai įdavė dienoraštį, kurį ji pradėjo rašyti būdama 16 metų pabėgėlė karo pabaigoje. Dienoraštis – daugiau kaip 170 puslapių. Leiskit pasidalyti su jumis keletu ištraukų.
Pirmame puslapyje pradedami prisiminimai. Pirmosios eilės: „Jaunystė – koks gražus gyvenimo laikotarpis, koks laimingas žmogus jaučiasi jaunystėje, pačiame gyvenimo žydėjime. Kaip jaunutis augalėlis trokšta saulės, taip jaunas žmogus trokšta gyvenimo, gyvenimo tokio, kuris jam atneša laimės. Bet ne visiems yra skirta laimingai tą jaunystę pergyventi…“
Tuo metu tetai buvo šešiolika metų, jos mama ilgai sirgo – mirė 1940 m. vasarą, kai tetai buvo tik 11 metų. O dabar pabėgėlė – be brolių, viena su tėvu, nors lageriuose dažnai jie atskirti.
Po Velykų 1945 m. ji rašė: „Taip ir prabėgo nejučiomis mūsų taip laukta pavasario šventė. Praleidom ją ne savo krašte, toli nuo tėvynės, toli nuo savųjų, prie to galingo Dunojaus, kuris Lietuvoje tik retkarčiais buvo dainuojamas, o dabar ne kartą jo krantais vaikščiojam. Būtų tas Dunojus daug gražesnis ir tos šventės daug malonesnės ir ta tremtinio dalis daug lengvesnė, jei žinotume ką apie savuosius. O dabar kaip šalta gyvenimo ranka išplėšė iš mano širdies laimę. Man švenčių diena ypatingai liūdna ir ilgesys surakinęs širdy – kur mano artimieji, kur mano broliai, kodėl likimas nulėmė, kodėl žmogus turi liūdėti“.
Apie kapines Vokietijoje ji taip rašė: „Po pietų nuėjom ant kapų. Čia tai tikra mirusiųjų karalystė. Nepaprastai gražiai sutvarkyti kapai – gėlių kaip danguje, ir įvairiaspalvės žvakutės, kurių žiba milijonai, sudaro tiesiog dangų, daug žmonių eina aplankyti savo giminių, jie laimingi radę savųjų kapus, o mes vaikščiojam po kapus žvalgomės, lyg ieškodami ko, ir veltui… mes nerandame nė vieno, kuriame ilsėtųsi mūsiškis. Dievas žino, jei jie mirę, kas lanko jų kapus, kas puošia gėlėmis ir maldomis.“
Po karo rašė: „Karas pasaulyje pasibaigė. Tik mano širdyje skausmai – vargu ar kada pasibaigs, nes gyventi svetimoj šaly be savųjų tai be galo ilgu ir liūdna, o apie tėvynės laisvę dar niekas nei nekalba, turbūt, kad dar negreit teks mums ją pamatyti, o gal visą amžių teks svetimoj šaly bastytis.“
Kai 1949 metais atvyko į Brukliną, atvėrusi viršelį parašė ir trimis šauktukais pažymėjo: „Pasaulis platus, gyvenimas žiaurus. Laimę mes atrasim tik tėviškės laukuos.“
Po daug metų, kai atsirado galimybė aplankyti okupuotą Lietuvą, ir vėliau, po Nepriklausomybės atkūrimo, tetos vaikai jos vis klausdavo, kodėl negrįžta į mylimą gimtinę. Jos atsakymas vis būdavo tas pats: „Per skaudu, vaikeliai. Per skaudu!“
Praėjusį sekmadienį Klivlendo lietuviai kartu su latvių ir estų bendruomenėms paminėjo Gedulo ir vilties dieną – tremtinių ir politinių kalinių aukas. Dalyvių skaičius kasmet, deja, mažėja, prisiminimai išnyksta. Ta istorija po truputį pradingsta.
Džiaugiamės, kad „Misija Sibiras“ atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ šiais metais pasiekė Amerikos krantus. Vašingtone šiandien 12 val. bus skaitomi Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių vardai ir jų likimai. Turiu viltį, kad kitais metais šią akciją galės surengti ir kituose Amerikos miestuose.
Pas mus, Klivlende, Rūtos Degutienės iniciatyva pradėtas ir dabar, prižiūrimas Andrio Dunduro, Klivlendo kultūros dokumentavimo centras renka, išsaugo ir pateikia įvairią istorinę medžiagą, susijusią su Klivlendo lietuviais.
Centro sandėlyje yra daugiau kaip 11 000 objektų – knygų, žurnalų, rankraščių, garso įrašų. Atvyksta iš Lietuvos mokslininkai, knygų rašytojai, istorijos mėgėjai…
Tokius archyvus išlaiko ir kitos lietuvių kolonijos Amerikoje. Bet jei ta informacija nebus išsaugota ir gyvųjų liudytojų prisiminimai nebus skatinami kaip nors įamžinti, mūsų to laikotarpio išgyvenimai pradings.
Prisimenu, kaip po laidotuvių su pussesere kartu skaitėme ašarotomis akimis tetos dienraštį. Širdyje pajaučiau, kaip jaunos pabėgėlės mintys, troškimai, baimės – kaip senai užkastos sėklos – prasistūmusios į paviršių vėl gyvos, dygsta ir prašosi saulės.
Palaistykim… turi augti.
Ačiū už progą išklausyti jūsų prasmingus žodžius, prisiminimus ir pasakojimus.
Jūs ištarėt, aš išgirdau, kartu mes įpareigoti išsaugoti.