Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šią dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Už šio fakto slypi nepaprastai sudėtinga ir tragiška Lietuvos žydų (litvakų) istorija, neįsivaizduojamai skaudūs ir tragiški asmeniniai žydų ir jų šeimų likimai. Iš apie 208 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų buvo nužudyta apie 195–196 tūkst. žydų. Kasmet minėdami litvakams svarbias datas, kiekvieną kartą gerai pagalvokime, kas slypi už šių skaičių.
Galime pasidžiaugti, kad vis daugiau kalbame ir kalbamės apie litvakus ištikusią tragediją čia, Lietuvoje, taip pat jų nepaprastai turtingą istoriją ir neįkainuojamą indėlį į Lietuvos istoriją, ekonomiką ir kultūrą.
Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui, kad Lietuvoje nebūtų vietos ksenofobijai, rasinei ir tautinei neapykantai, kasdieniam ir buitiniam antisemitizmui.
Kaskart, kai skaitau ar girdžiu apie tai, kas vyko Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat Vilniaus, kuriame užaugau ir gyvenau visą savo gyvenimą, gatvėse, mane, kaip, turbūt, ir daugelį iš mūsų, apima gilus liūdesys dėl to neįsivaizduojamo žiaurumo ir skausmo, kurį reikėjo pakelti mūsų litvakams: tiems, kurie neišgyveno Holokausto, ir tiems, kurie išgyveno, ir jų vaikams, kurie neša jų atminimą šiandien.
Vaikščiodami Vilniaus senamiesčio gatvėmis ten, kur buvo Didysis getas (Lydos, Rūdininkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, Ligoninės gatvėmis) ir Mažasis getas (Stiklių, Gaono, Antokolskio, Žydų gatvėmis) ir Vokiečių gatve, kuri juos skyrė, ar važiuodami link Panerių, kur dalis mūsų litvakų buvo sušaudyti, prisiminkime ir pagerbkime juos. Kaip ir tuos, kurie juos, taip pat rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo.