Praeitą savaitę mūsų tautiečiai buvo „pradžiuginti“ labai prasta naujiena – gresiančia 300 mln. bauda už neįgyvendintus taršos mažinimo tikslus.
Kodėl taip neprotingai elgiamės? Todėl, kad neuždirbtų pinigų gauname daugiau negu turim proto, kaip juos racionaliai panaudoti. Kas tokie dosnūs ir kas mus taip neuždirbtais pinigais tvirkina?
Skaičiuokim grubiai: ES parama – po milijardą kasmet, emigravusių tautiečių perlaidos – milijardas, neskaitant parvežtų lagaminuose. Per dešimt metų pasiskolinta dešimt milijardų, vadinasi, po milijardą kasmet. Iš viso per metus – ne mažiau trijų milijardų neuždirbtų pinigų. O mūsų Lietuvėlėje, kaip toje M. Mikutavičiaus dainoje, telikę ne daugiau trijų milijonų. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų, nuo ką tik į šį pasaulį atėjusių iki jį paliekančių, kasmet gauna po tūkstantį eurų neuždirbtų pinigų. Garsus humoristas A. Raikinas kadaise juokavo: „Už svetimus ir su gera užkanda daug galima išgerti…“ Tiek daug pragerti mes, žinoma, negalim, o pagalvoti, kaip juos protingai panaudoti, atrodo, nelabai kam ir rūpi.
Peštynės kyla ir galva sukama tik dėl to, kaip šiuos pinigus pasidalinti: broliškai ar po lygiai? Kam jie turi atitekti: gyvenimą pradedantiems – vaikams ar jį baigiantiems – pensininkams? Visos pusės tvirtai sutaria tik dėl vieno: pinigai turi būti skirti vartojimui, o ne kūrybai.
Paanalizuokime, ar naudingai mes šiuos neuždirbtus pinigus suvartojam. Žiniasklaida skelbia, kad didėja mūsų viršsvoris, vadinasi – sočiai valgome. Daugėja kelionių. Vadinasi, dalį šių pinigų paliekame kitose šalyse. Rūpinamės savo sveikata, kad ilgiau gyventume ir toliau vartotume.
Ar vartojimas teikia tik džiaugsmą? Žvilgtelėkime į jį kad ir per pastarųjų dienų aktualijos prizmę. Ar „degindami“ pinigus neprisidėjome prie paskutinės savaitės baubo – CO2? Ekonomistai skelbia, kad apie 15 – 20 proc. šeimos biudžeto tenka susisiekimui, t.y. transporto priemonių įsigijimui ir išlaikymui.
Pagal statistiką, lietuviai Europoje daugiausiai keliauja automobiliais ir mažiausiai – bėginiu transportu. Autotransportas „pagamina“ net 80 proc. viso į orą išmetamo CO2 kiekio. Tuo tarpu geležinkelis naudoja elektros energija, dirba daug efektyviau ir prie CO2 „gamybos“ prisideda nežymiai.
Neuždirbti pinigai leidžia mums važinėtis pasikrovus automobilį 20 kartų mažiau nei galėtume, deginti kurą stovint sankryžose ir spūstyse, pakaitomis spaudžiant tai akseleratoriaus, tai stabdžių pedalus – ir taip gaminti CO2, užuot keliavus saugiai, greitai ir patogiai greituoju traukiniu užmiestyje ar miesto traukinuku – metropolitenu mieste.
Surandame daugybę nerimtų priežasčių ir juokingų aiškinimų ar tiesiog atsimušame „man neįdomu“, kad tik nereikėtų priimti reikšmingų ir atsakingų sprendimų vystyti bėginį transportą. Negeriname esamų susisiekimo trasų ir to daryti neleidžiame privačioms verslo struktūroms, kurios turi sutaupę dalį tų neuždirbtų pinigų ir nežino, kur juos dėti ir kuriame krašte. Pavyzdžiui, privatus verslas galėtų daliai gyventojų 10 km sutrumpinti kelionę iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai, įrengdamas kelio jungtį Pilaitė – Rykantai. Dešimčia kilometrų sutrumpėtų susisiekimas tarp Aukštųjų ir Žemųjų Panerių, jei verslui būtų leidę vietoj kanalizacijos vamzdžio po geležinkeliu įrengti tunelį. Vilniuje Šiaurinę gatvę paslėpus po žeme, kaip ir siūlo verslas, miestui ne tik būtų sutaupytos kelios dešimtys hektarų brangios žemės: Pašilaičių, Justiniškių, Fabijoniškių ir kiti rajonai – ką ten rajonai, Vilnius! – būtų apsaugotas nuo dar vienos galingos teršalų injekcijos, kuri neišvengiama nutiesus per miestą 6 eismo juostų autostradą.
Kelionė ir gaištamas laikas sutrumpėtų, jeigu būtų užbaigtos po 100 – 200 metrų besitęsiančios nebaigtos formuoti Talino, Helsinkio, Gilužio ar Pavilnionių gatvės ar jų atkarpos ir dar daug kitų nebaigtų ir daug darbo nereikalaujančių nepradėtų jungčių, kuriose gaištamas laikas, deginamas kuras ir gaminamas CO2.
Mums ir mūsų išrinktai valdžiai sunku atsisakyti vartojimui skirtų pinigų ir juos skirti ką nors reikšmingesnio sukurti: tam reikia ir daugiau fantazijos, ir profesionalumo, ir valios. Tačiau vis dėlto vertėtų pagalvoti, kaip mes suksimės, kai neuždirbtų pinigų srautas sumažės, o vėliau ir visai nutrūks. Galbūt leiskime privataus verslo struktūroms savo pinigais tiesti kelius ir geležinkelius, statyti tiltus, kasti tunelius, miestuose kurti milijardinės vertės susisiekimo sistemas – metropolitenus?
Tokiems sprendimams priimti pinigų nereikia. Reikia tik proto. Bet kaip liaudis sako: proto už pinigus nenusipirksi. Neuždirbti pinigai veikia atvirkščiai. Todėl belieka ir toliau vienų pinigų kratytis, kitus deginti, gaminti CO2, mokėti ES šimtamilijonines baudas.
Bet nepraraskime vilties: atūžusi krizė turės ir pozityvų poveikį – pinigų srautams gerokai apmažėjus protas prašviesėja. Imama suvokti, kad nesukūręs – nevartosi. Artės ir nauji rinkimai, t.y., galimybė išsirinkti labiau mus atstovaujančią ir mūsų lūkesčius atitinkančius sprendimus priimančią valdžią.