Mieli svečiai,
sveikinu visus susirinkusius į Maldos pusryčius.
Prasidėjus Adventui atgaiviname šią tradiciją, nes bendra malda ir susitelkimas tampa vėl labai svarbūs.
Kiekvienas esame patyrę sunkių gyvenimo akimirkų, kai atsigręžiame į Dievą, meldžiamės, nes daugiau vilčių ir paguodos neturime kur ieškoti.
Bet vos tik mums ima sektis, pasijuntame laimingi, Dievą ir maldą dažnai primirštame. Kasdienybė ir buitis tampa rūpesčių ašimi. Maži asmeniniai tikslai virsta mažomis asmeninėmis varžybomis ar net karais.
Nusigręžę nuo Gėrio ir Tiesos, kuriame ir įrodinėjame savo tiesas. Siekiame vis daugiau gėrio sau.
Didmiesčių ir regionų gyventojai, emigravę ir likę Lietuvoje, tradicinių ir liberalių pažiūrų lietuviai šiandien neretai jaučiasi tarsi gyventų skirtinguose, nieko bendra neturinčiuose pasauliuose, atskirtuose nematomomis, bet tvirtomis sienomis.
Politiniame gyvenime bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija, pyktis ir nepagarba vienas kitam.
Iš stiprios bendruomenės virstame konkuruojančiais individais.
Tampame pažeidžiami kaip tauta, kaip valstybė, kaip bendruomenė. Ir kaip individai.
Šventajame Rašte sakoma: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.“
Įsiklausykime į šių žodžių prasmę.
Bendra malda buvo, yra ir turbūt bus labai svarbi ir kaip dvasinė praktika, ir kaip tautą vienijantis veiksnys.
Tikėjimas ir malda padėjo mums išlikti pačiais sudėtingiausiais, tragiškiausias istorijos laikotarpiais.
Knygnešių atneštose maldaknygėse, slapta platinamoje Katalikų Bažnyčios Kronikoje sklido ir Dievo žodis, ir laisvės viltis. Kartu su sukilėliais kovėsi ir kunigai, kartu su mokytojais, politikais, valstybės veikėjais buvo tremiami ir persekiojimai dvasininkai ir vienuoliai.
Mūsų valstybės istorija neatsiejama nuo krikščionybės istorijos Lietuvoje.
Krikščioniška pasaulio ir žmogaus samprata suformavo daugybę visuomeninio ir valstybinio gyvenimo normų.
Ant artimo meilės ir pagarbos žmogaus orumui pamato kūrėsi pirmosios ligoninės ir prieglaudos, buvo rašomos Statutų nuostatos, sklido mokslo šviesa iš vienuolynų, mokyklų, universiteto.
Lietuvoje maldos namus statė visi, kurie norėjo melstis ir garbinti Dievą, nesvarbu, kokiai konfesijai priklausantys. Nes laisva Lietuva visada reiškė tikėjimo laisvę.
Ne atversti, įtikinti, perauklėti kitą, bet susitelkti bendram tikslui ir darbui – taip buvo nukreipiama energija kuriant gerovę šiame žemės kampelyje, kurio geopolitinė padėtis buvo ir tebėra iššūkis.
Ir mums tai pavykdavo.
Kodėl turėtume pamiršti savo stiprybės pamatą dabar?
Šiandien čia susirinkome į bendrą maldą tokie skirtingi savo unikalumu, savo talentais, gabumais ir tokie panašūs savo žmogiškumu, pažeidžiamumu, silpnybėmis.
Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą. Ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys, tos pačios žemės sūnūs ir dukros – vienos Lietuvos vaikai.