Gerbiama laureate, ponios ir ponai, etnokultūros žinovai ir jos puoselėtojai,
šiandien susirinkome pasidžiaugti tuo, kad savo šaknimis vis dar esame tvirtai įaugę į savo žemę ir kad per daugelį kartų jomis gauname peno tautinei savasčiai. Pavojaus akivaizdoje iš tradicijų semiamės tvirtybės, o gerovės metu – naujų impulsų kūrybai.
Etninė kultūra mūsų tautoje gyva, ji toli gražu nėra praeities suvenyras, kuriam vieta tik muziejuose ar tautosakos knygose. Gyva – tai ne tik pulsuojanti kiekvieno iš mūsų gyslomis, bet ir gyvybinga, dinamiška – besikeičianti, prisitaikanti prie laikmečio aktualijų. Įsileidžianti jos esmę atitinkančias naujoves ir atmetanti tai, kas nelimpa prie per daugelį amžių susilydžiusio branduolio.
Etninė kultūra, kaip ir patriotizmas, nėra globalizmo priešprieša. Tai – savotiškas jo filtras, padedantis išsaugoti tautinę tapatybę, pilietinę brandą. Pačius save. Stiprius – kaip dovaną tam pačiam globaliam pasauliui.
Prasminga, kad nacionalinė premija už nuopelnus etninės kultūros srityje pavadinta tautos patriarcho Jono Basanavičiaus vardu. Žmogaus, kurio paminklas stovi visai šalia ir prie kurio aš turėjau galimybę nusilenkti man labai įsimintiną Prezidento inauguracijos dieną. Jonas Basanavičius – vienas iš etnologijos pradininkų Lietuvoje, ypač gerai suvokęs, kokią didžiulę reikšmę tautos savivertei turi žinios apie savo šaknis.
Savo atsišaukime „Į darbą, lietuviai!“ Jonas Basanavičius formuluoja, galima sakyti, etnologijos mokslo manifestą. Paklausykite: „Tose išlygose, kuriose mūsų tauta dabar esti, visos tokios liekanos gyvenimo mūsų, neužrašytos būdamos, gali visiškai dėl mūs ir dėl mokslo pragaišti, išmirus senesniems žmonėms, nuog kurių jas dar šiądien užrašyti galima. Laikas tad didis mums patiems tardymu mūsų tautystos užsiimti!“.
Į tokį jo kreipimąsi atsiliepė dešimtys, o vėliau ir šimtai Lietuvos šviesuolių, rinkusių, publikavusių, tyrinėjusių lietuvių tautosaką, religiją ir papročius. Šiuometinę Jono Basanavičiaus premijos laureatę, habilituotą humanitarinių mokslų daktarę Nijolę Laurinkienę, taip pat drąsiai galima įvardyti kaip vieną iš Jono Basanavičiaus idėjos sekėjų.
Visą savo profesinę karjerą ponia Nijolė Laurinkienė skyrė lietuvių tautosakos, o ypač mitologijos tyrinėjimams. Savo darbu ji ne tik mums, Lietuvos žmonėms, pasakoja apie tas mūsų praeities liekanas, kurios išsibarsčiusios dainose, pasakose, istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose, bet taip pat įtraukia lietuvių kultūrą į tarptautinį pasaulio mitologijos tyrimų kontekstą.
Gerbiama Nijole, nuoširdžiai Jums ačiū už tai, kad Jono Basanavičiaus uždegtą fakelą nešate toliau, nušviesdama kelią Lietuvos kultūrai, mokslui ir valstybei!
Sveikinu visus su artėjančia Vasario 16-ąja ir linkiu gražios šventės!
Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas