Šiuo metu aktyviai ieškoma būdų, kaip užtikrinti, kad asmenys grįžę iš užsienio laikytųsi karantino taisyklių. Teisininkas, Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto docentas Andrejus Novikovas atkreipia dėmesį, kad priverstinio izoliavimosi tvarka, kai grįžę iš užsienio asmenys uždaromi viešbučiuose 14 dienų, yra griežta ir daugeliui taip izoliuojamų asmenų nepriimtinos. „Dėl tokios tvarkos kyla konfliktai tarp pačių izoliuotų asmenų bei tarp izoliuotų asmenų ir pareigūnų. Tokiomis sąlygomis, už saugumą atsakingos institucijos privalo vykdyti joms nebūdingas funkcijas, pavyzdžiui, policija privalo užtikrinti izoliuotų asmenų saugumą, ir tokiais atvejais yra skiriamas mažesnis dėmesys tiesioginių funkcijų atlikimui“.
Docentas sako, kad tokia taikytina tvarka priimta po to, kai institucijos nesugebėjo tinkamai užtikrinti asmenų, grįžusių iš užsienio, saviizoliacijos. „Nuo karantino įvedimo dienos kovo 16 dieną visuomenės informavimo priemonėse, žiniasklaidoje kasdien buvo skelbiama informacija, kad policija ar kitos viešojo administravimo institucijos gauna šimtus pranešimu apie atvejus, kai asmenys, kurie grįžo iš užsienio, nesilaiko 14 dienų karantino režimo, nesiizoliuoja, pasirodo viešose vietose ir taip kelią pavojų kitiems asmenims, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų realiai bausti administracinėmis baudomis tokius asmenis“, – sako A. Novikovas
Pasak docento, administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimus. „Atitinkamai šiame kodekse yra numatyta atsakomybė už Savivaldybių tarybų sprendimų ar savivaldybių administracijų direktorių įsakymų dėl kovos su žmonių užkrečiamųjų ligų protrūkiais ir epidemijomis nevykdymą ar vykdymą ne laiku“.
A. Novikovas sako, kad traukiant atsakomybėn asmenis pagal minėtus straipsnius teismų praktika nėra gausi, tačiau tokiais atvejais, kai nusižengimo sudėtis formali, nereikalaujanti padarinių, atsakomybei kilti užtenka nustatyti faktą, jog buvo pažeisti teisės aktų nuostatai.
„Vadinasi, norint patraukti asmenį atsakomybėn už nusižengimus numatytus administracinių nusižengimų kodekso 45 ir 46 straipsniuose, užtenka užfiksuoti jų daromą priešingą teisei veiką. Pagal minėtus straipsnius, atsakomybėn gali būti traukiami ir iš užsienio grįžę asmenys, kurie nesilaiko karantino taisyklių, t. y. 14 dienų savęs neizoliuoja nuo aplinkos“.
Kaip įrodyti, kad asmuo nesilaikė privalomos saviizoliacijos?
A.Novikovas sako, kad institucijų bejėgiškumas, negebėjimas tvarkytis su tokio tipo asmenimis, įpareigoti juos likti namuose, atrodo keistai. „Iš tikrųjų sprendimas kaip „įtikinti“ tokius asmenis likti namuose yra žymiai paprastesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, be to, nereikalauja didelių pastangų ar laiko, žmogiškųjų resursų bei finansinių sąnaudų“, – pastebi pašnekovas. Pasak jo, pagrindinė problema yra ta, kad nerandama būdų kaip įrodyti tokio asmens, kuris turi save izoliuoti 14 dienų, neteisėtą veiką, t. y. jo pasirodymą viešoje vietoje.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad policija ir kitos institucijos jau yra suformavusios asmens traukimo atsakomybėn pagal vaizdinę medžiagą praktiką, o asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, institucijai gavus filmuotą, fotografuotą medžiagą iš mobilių telefonų ar automobilių vaizdo registratorių. „Analogiškai, problema gali būti sprendžiama ir su asmenis, kurie pažeidžia saviizoliacijos tvarką. Pavyzdžiui, tokių asmenų kaimynai ar kiti asmenis, žinantys, kad konkretus asmuo grįžo iš užsienio ir nesilaiko 14 dienų saviizoliacijos, fotografuotų, filmuotų juos ir fotonuotraukas, vaizdo medžiagą su metaduomenimis, kuriuose užfiksuotas nuotraukos darymo laikas, siųstų atitinkamoms institucijoms. Be to, turėtų būti reikalaujama nurodyti tokių grįžusių iš užsienio asmenų vardą, pavardę, papildomai ir kitą informaciją leidžiančią tiksliau identifikuoti asmenis, (pvz. gyvenamąją vietą, automobilio valstybinius numerius ir kt). Paprastai, kaimynai ar artimos aplinkos žmonės žino tokių asmenų vardus ir pavardes bei kitą svarbią informaciją, leidžiančią tiksliau identifikuoti asmenis“.
Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kad Valstybinė sienos apsaugos tarnyba (VSAT) turi visus duomenis apie asmenis grįžusius iš užsienio: koks asmuo, kada kirto LR sieną, taigi įmanoma nustatyti nuo kurio momento turėtų būti pradedamas skaičiuoti 14 dienų saviizoliacijos laikas. „Vadinasi, tokiose situacijose, atitinkamos institucijos, gavusios informaciją apie grįžusių iš užsienio asmenų savęs izoliacijos tvarkos pažeidimus, ir sienos apsaugos tarnyba turėtų bendradarbiauti tarpusavyje atliekant tyrimą dėl tokių asmenų karantino sąlygų pažeidimo ir jų patraukimo atsakomybėn. Atitinkamos institucijos, gavusios informaciją apie tokių asmenų pasirodymą viešose vietose, turėtų kreiptis į VSAT su užklausa ar toks asmuo iš tikrųjų yra grįžęs iš užsienio ir kada jis kirto LR sieną. Jeigu laiko tarpas tarp momento, kada asmuo kirto LR sieną ir pažeidimo fakto užfiksavimo laiko (nuotraukos darymo laiko) yra trumpesnis nei 14 dienų, vadinasi, galima konstatuoti, kad asmuo pažeidė 14 dienų savęs izoliacijos režimą ir gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn“, – sako A. Novikovas.
Tačiau A. Novikovas pabrėžia, kad administracinės atsakomybės už savęs izoliacijos taisyklių pažeidimus taikymas nėra siekis tik nubausti asmenį, grįžusį iš užsienio. „Pagrindinis tikslas yra apsaugoti kitus asmens ir parodyti kitiems grįžtantiems iš užsienio asmenims, jog situacija yra labai rimta ir institucijos nesitaikstys su tokio pobūdžio nusižengimais bei į juos reaguos labai griežtai. Administracinių baudų taikymas yra viena iš efektyviausių ir veiksmingiausių priemonių šiems tikslams pasiekti. Todėl nuasmenintų nubaudimo atvejų paviešinimas viešoje erdvėje, žiniasklaidoje turėtų didelį prevencinį poveikį kitiems asmenis, kurie privalo laikytis saviizoliacijos režimo. Be to, rekomendacijų, kaip fiksuoti asmenų grįžusių iš užsienio pažeidimus, paskleidimas (paskelbimas) viešose vietose (pavyzdžiui, laiptinėse, parduotuvėse, stotelėse ir pan.), atgrasytų tokių asmenų pasirodymą viešose vietose, nes jie žinotų apie gręsiančias realias neigiamas pasekmes“, – sako A. Novikovas.